Dar visai neseniai buvau įsitikinusi, kad esu beveik ideali protinga ir
savarankiška moteris. Aš didžiuodamasi pasakodavau kolegėms ir draugėms, kad
pati susirenku baldus, pasitaisau sugedusią laidynę, netgi laminatą išsiklojau…
Atrodė, kad ir vyrams turėjau būti pati geidžiamiausia moteris. Deja, su jais
man nesisekė… Dabar jau galiu nurodyti savo nesėkmingos patirties su
vyrais priežastis.
Viena mano svarbiausių klaidų – nenoras iškilusiais rūpesčiais dalytis su
mylimaisiais. Apie juos mano draugas sužinodavo tik tada, kai jau jie
būdavo praeityje – savo problemas jau būdavau išsprendusi pati.
Nuo pat paauglystės pasąmonėje didžiavausi gebėjimu padėti kitam,
pati nereikalaudama jokios pagalbos. Prisimenu, kokia jausdavausi laiminga
duodama suolo draugui Tomui nusirašyti namų darbus, nusiųsdama špargalą per
kontrolinius… Bet už tai nė karto nesugavau meilesnio Tomo žvilgsnio,
neišgirdau švelnesnio žodžio. Po daugelio metų klasės susitikime netekau žado
išgirdusi , kaip Tomas prisiminė mane kaip pilką pelytę…
Studijų metais gana greitai išsiskyriau su Andriumi. To iniciatoriumi
buvo jis. Nutraukė ryšius motyvuodamas, kad aš nuolat užimta, nuolat galvojanti
apie savo darbą… Iš tikrųjų aš stengiausi už abu – susiradau darbą, kad
turėtume atliekamų pinigų, kad padėčiau mylimajam, kuriam visos sesijos buvo
nesėkmingos…
Nepasisekė man ir su Vytu. O, atrodo, buvau jo ir valytoja, ir skalbėja,
ir virėja…Net verkti norisi, prisiminus savo naivumą: rytą guli mano Vytelis
skaudančia galva po užsitęsusio vakarėlio, o aš – ,,vargšeli, išgerk kavos,
aspirino. O gal norėtum buljono?“ Ir nešu, bėgu – jo geroji, mylimoji.
Kiek žinau, dabar Vytas gyvena su antrąja žmona, materialiai apsirūpinęs…O
gal ne jis, o jo žmona?
Paanalizavusi savo santykius su buvusiais mylimaisiais atrandu dar
vieną savo klaidą – aš visada stengdavausi juos pateisinti. Piktindavausi
jų poelgiais, bet teisindavau… O savo problemas spręsdavau pati.
Nepasakodavau jiems, kaip bijau eiti pas odontologą, neprašydavau pagalbos, kai
reikėdavo patraukti spintą į kitą vietą. Apie visus mano širdies sopulius
draugužiai sužinodavo post factum.
Tačiau vienas įvykis atvėrė man akis. Tada mes šventėme Vlado tėvo
jubiliejų. Šventė ėjo į pabaigą, man būtinai reikėjo grįžti namo. Deja, Vladas
nepasisiūlė palydėti… Kaip tik tada kelyje išgyvenau didžiausią šoką –
susidūriau su užpuoliku. Laimei, laiku išsitraukiau dujų balionėlį…Kai apie šį
įvykį papasakojau savo sesei, ji sušuko: ,,Tavo Vladas tikras niekšas! Kaip jis
galėjo išleisti vieną merginą naktį eiti namo?!“ Aš sustingau nuo šitos balsu
pasakytos tiesos. Akimirksniu mano galvoje tarsi suktukas susisuko vaizdai; jie
keitėsi, bet visur ir visada buvau tarsi užfiksuota tik aš viena. Kur mano
širdies riteriai? Deja, jų nebūdavo šalia, kai man jie buvo reikalingi. Mano
širdies draugai arba užmiršdavo mano prašymą, arba pavėluodavo… Juk jiems
visiems buvo aišku – aš gebėsiu ir pati su viskuo susitvarkyti, aš pajėgi viską
atlikti pati…
Jau kelerius metus aš gyvenu kitaip. Pasinėrusi į savianalizę, supratau:
nors ir pati pajėgiu daug ką savarankiškai atlikti, vyriškus darbus paliksiu
kitiems, juk vyrams taip malonu nors retkarčiais matyti už save silpnesnę moterį
ir stengtis jai padėti. Tada jie jaučiasi tikri vyrai – mūsų šeimos ramsčiai. O
aš tuo tarpu nueisiu į kirpyklą…
Parengė Marija Eitmantienė