Užsukau į svečius pas ką tik pagimdžiusią draugę. Jos mažėlis saldžiai parpė,
o ji man pasakojo apie tai, kad gydytojai padarė klaidą nustatydami lytį. Pasakė,
kad bus mergaitė, o gimė berniukas. Ir dabar visi drabužėliai – rožiniai.
Močiutės susiėmusios už galvų: „Kaip taip galima?" Berniukas turi vilkėti
melsvus drabužėlius. Ar tai labai svarbu? Patirtimi dalijasi mamos.
Inga, dviejų vaikų – 3,5 m. Estelos ir 1 mėn. Gabrieliaus mama
„Aš esu visu 100 proc. už tai, kad mergaitei tinkamesni rožiniai, o berniukui –
melsvi tonai. Taip priimta nuo seno ir neverta laužyti tradicijų. Sakykite, o
kaip kitaip, kol vaikutis naujagimis, atskirti, ar mama vežimėlyje sūpuoja
berniuką, ar mergaitę? Estelos vežimėlis buvo rožinių tonų su juodomis
juostelėmis. Vyras siūlė kito nepirkti, juk šis beveik naujas. Aš paprieštaravau
šiai jo minčiai. Norėjau, kad mano berniuko vežimėlis būtų melsvas. Kai tokio
neradome, įsigijome labai modernų baltą odinį. Manau, kiekvienos mamytės svajonė
mergaitę papuošti kaspinėliais, raukinėliais. Pirkdama drabužėlius Estelai
neapsiriboju vien rožine, ją derinu su baltais, gelsvais tonais. Kad nepabostų
vien melsvi, Gabrieliui esu nupirkusi ir baltų drabužėlių. Man pačiai labai
patinka pasteliniai tonai: rožiniai, šviesūs violetiniai, balti, gelsvi. Savo
vaikus taip pat noriu rengti šviesiai. Tačiau pastebėjau, kad parduotuvių
lentynose berniukams siūlomi labai paprasti gana tamsių atspalvių drabužėliai.
Galbūt taip yra dėl praktinių sumetimų – berniukai judrūs, šviesius drabužėlius
greičiau ištepa, juos sunkiau prižiūrėti. Bet ar mes taip jų nenuskriaudžiame?
Mergaites puošiame, o berniukus tarsi pamirštame. Gerą vaiko skonį reikia ugdyti
nuo vaikystės. Į gimdymo namus važiavau su didžiuliu lagaminu, daugiausia vietos
jame užėmė mažojo Gabrielio drabužėliai."
Irena, 4 m. Dominyko mama
„Kai susilaukiau berniuko, išties buvo melsvos spalvos manija. Viskas – nuo
vežimėlio iki šliaužtukų buvo melsva. Bet laikui bėgant ši spalva pabodo. Tada
parduotuvių lentynose ėmiau dairytis smėlio spalvos drabužėlių, paskui buvo „raudonas"
periodas. Būdavo, kad praeiviai mano sūnų, aprengtą raudonai, pavadina mergaite.
Mano vyrui tai nepatiko. Tuomet vėl buvome grįžę prie melsvos spalvos. Mano
nuostabai, sūnus, aprengtas melsvai, tik nusišypsodavo praeiviams, tuoj
išgirsdavau: „Kokia graži mergaitė." Tuomet supratau, kad ne spalva, o galbūt
veido bruožai išduoda berniuką. Nuo to laiko ėmiau nekreipti dėmesio į spalvas.
Svarbiausia, kad drabužis vaikui tiktų ir patiktų. Vis dėlto buvo labai netikėta,
kad nesulaukęs nė dvejų jis ėmė prašyti rožinių spalvų drabužėlių, žaislų ir t.
t. Ypač jam patiko kaimynės mergaitės rožinis vežimėlis. Ėmė prašyti, kad tokį
ir jam nupirkčiau. Mano vyras negalėjo tuo patikėti. Net ėmė mane kaltinti, kad
aš visą gyvenimą svajojau apie mergaitę, tai dabar berniukui perku rožinius
drabužėlius. Tik tada, kai užsukęs į parduotuvę sūnui dovanos išgirdo prašymą
nupirkti kaip tik rožinės spalvos žaislą, suprato, kad aš čia nieko dėta. Sūnus
buvo nepaprastai laimingas, kai anyta padovanojo rožinį arkliuką. Nors šalia
stovėjo ir baltas, ir rudas, bedė pirštu kaip tik į rožinį. Kalėdų proga mano
tėvai, nemeluosiu, po ilgų diskusijų vieninteliam anūkėliui nutarė nupirkti
rožinį staliuką. Lemiamą akimirką juos atkalbėjo pardavėja. Juk berniuko
staliukas turi būti mėlynos spalvos! Tėvai, neatlaikę aplinkinių spaudimo, tokį
ir nupirko. Sūnus jį pirmiausia kruopščiai apdengia rožiniu rankšluosčiu ir tik
tada prisėda. Tikras nesusipratimas buvo, kai krikšto dukteriai dovanų nupirkau
rožinę žaislų dėžę. Sūnus ją apsikabino: „Tai mano!" Palikome jam. Jo patalėliai
– ir tie rožiniai. Iš pradžių buvo keista, kodėl mano berniukas taip pamėgo
rožinę spalvą. Tik neseniai išskaičiau, jog ji simbolizuoja meilę visam
pasauliui ir siekį, kad pasaulis atsilieptų tuo pačiu. Rožinė spalva padeda
pritraukti aplinkinių dėmesį, vaikams jo reikia nuolat. Manau, vaikystė tokia
trumpa ir laikui bėgant vaikas išaugs savo „rožinį" periodą. Mūsų visuomenėje
labai daug stereotipų. Tik mergaitę galima rengti rožine spalva, jei taip
aprengsi berniuką, gali sulaukti praeivių nesupratimo, net apkalbų. Parduotuvių
lentynose berniukams siūlomi tik pilkų arba tamsių tonų drabužėliai. Ypač
madinga tamsi violetinė. Tačiau ar ji tinka mūsų vaikams? Vaikai nori džiaugtis
ryškiomis spalvomis, vaikyste, ar ne per greit mes norime, kad jie užaugtų? Tegu
mada seka suaugusieji, o vaikams palikime spalvotą vaikystę."
Vita, trijų vaikų – Danielos (8 m.), Bernardo (6,5 m.) ir Leonardo (7 mėn.)
mama
„Iš tiesų drabužėlių spalvoms skiriu labai daug dėmesio. Tačiau turiu savitą
požiūrį. Labai mėgstu savo vaikus iki pusės metų rengti tik baltai. Angelo
baltumo spalva man asocijuojasi su nekaltumu, švara, tyrumu. Iki pusės metų mano
vaikai dėvi ne tik baltus drabužėlius, bet ir jų patalynė sniego baltumo. O štai
nuo pusės metų vaiko gyvenime įvyksta lūžis. Jis pradeda sėdėti, atsisėda ant
puoduko, tampa aktyvesnis… Kažkodėl man atrodo, kad dabar pats metas vaikus
rengti raudonai. Juk ši spalva simbolizuoja jėgą, drąsą, stiprybę, ypač svarbu,
kad ji skatina aktyvumą. Kodėl vaikui nepadėti būti aktyviam rengiant raudonais
drabužėliais? Tuo labiau kad spalvų terapija nėra iš piršto laužtas mokslas. Jau
pati išmąsčiau, kad raudona spalva gali puikiai vaikus saugoti nuo „blogos akies",
nes atitraukia dėmesį. O tokio amžiaus vaikai ypač pažeidžiami. Be to, juk mūsų,
lietuvių, tauta esame žydraakių blondinų tauta. Nesame „ryškūs". Kai vaikas
aprengiamas ryškiais raudonais drabužėliais, tai veidukas akyse pagyvėja. Vaikas
net švyti. Aš taip rengiau ir dukterį, ir sūnų, ir mažėliui parinkdama
drabužėlius laikausi tos pačios tradicijos. Tiesa, mano viena draugė buvo iš
tiesų nustebusi, kaip galiu berniuką rengti raudonai. Tačiau juk vaikas iki
vienų metų pats negali pasirinkti drabužėlių, už jį sprendžia mama. O man ši
spalva be galo graži. Tai kodėl nepaklausyti savo širdies ir rengti vaiką, kaip
norisi? Sulaukusi pusantrų mano dukrytė ėmė rinktis rožinę spalvą, aš jos norui
neprieštaravau. Tik neseniai ji ėmė dairytis į kitas spalvas. Tikiu, kad ne tik
spalva, bet ir patys drabužėliai turi savo energetiką. Todėl vaikų drabužėlius
iki pusės metų ypač stropiai saugau. Su tais pačiais augo mano vyresnėlė,
vidurinėlis, o dabar mažėlis. Visi vaikai auga tame pačiame šviesiame pilkų tonų
vežime. Nors vyras mažėliui norėjo naujo, aš kaip kokia pantera šokau jo ginti.
Tas pats ir dėl žaisliukų: nukramtyti, nutąsyti, bet jie buvo sesės ir brolio –
vadinasi, per juos mažėlis gali perimti vyresnėlių patirtį. Kad neprarastų savo
baltumo, kaip galima ilgiau nenusidėvėtų, drabužėlius skalbiu rankomis muilu –
taip, kaip kažkada manuosius skalbė mano mama. Tada juos dailiai išrikiuoju ant
rankšluosčių ir džiovinu. Atrodo, kad jie kvepia mano rankomis. Tokį baltą
pūkinį apklotėlį kiekvieną kartą pašukuoju, kad būtų švelnesnis, minkštesnis,
mielesnis mano mažiukui. Šiuos mano ritualus kasdieną stebi dukrytė, tikiuosi,
kad perims juos iš manęs. Pirmuosius vaikų drabužėlius žadu išsaugoti jos
vaikams. Balti, nėriniuoti, aksominiai, jie turi sukaupę tiek daug mano vaikų
energijos, kad būtų gaila kam nors atiduoti. Svajonėse jau regiu tą dieną, kai
juos, kaip didžiausią šeimos relikviją, perduosiu savo vyresnėlei. Jai turėtų
būti labai smagu. Aš tai verkčiau gavusi tokią dovaną."
Specialisto komentaras
„Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad kažkada buvo kaip tik priešingai. Berniukus
mamos rengdavo rožiniais, o mergaites – melsvais drabužėliais. Jei neklystu, ir
dabar kai kuriose užsienio šalyse taip yra. Taigi spalva – jokia tradicija.
Vaikui pačiam, manau, mažiausiai iki pusės metukų drabužėlio spalva nėra svarbi.
Jo poreikiai labai nedideli, svarbiausia, kad būtų laiku pamaitintas, kad būtų
šilta, švelnu, jauku. Nuo pusės metukų galbūt jis jau ima reaguoti į spalvas.
Tačiau nėra jokių duomenų, kad vaiko raidai turėtų kokios nors įtakos drabužėlių
spalva. Ką reiškia raudona? Raudona gali ir varginti, nes vaikas nuolat
aktyvinamas. Galbūt, priešingai, jam tuomet reikia kaip tik ramybės ir poilsio.
Būdamas vaikų psichiatras, galiu pasakyti, kad vaikams jo ypač reikia.
Paprastai patys tėveliai suformuoja vaiko požiūrį į pasaulį. Jei jam nuolat
kalama į galvą, kad turi rengtis melsvai, tai ir rinksis šią spalvą. Juk vaikui
labai svarbu įtikti tėveliams. Tačiau nepatarčiau sutelkti dėmesio į vieną
spalvą. Jeigu vaikas nuolat bus rengiamas tik melsvais pasteliniais tonais, ypač
paauglystėje gali imti protestuoti ir pradėti teikti pirmenybę tamsioms spalvoms.
Bendravimas su vaiku formuoja jo asmenybę, o ne spalvos. Kuo įvairesnėmis
spalvomis rengsime vaiką, tuo bus geriau. Pagaliau jis turi jas pažinti. Nežinau,
kodėl mamos bijo tamsių atspalvių. Jei visi drabužėliai bus juodi, tai gal ir
galime vaiką pastūmėti į liūdesį. Bet jei bus tik vienas tarp daugelio kitų,
spalvotų, kas čia bloga? Galbūt nepraktiška. Juodą, kaip ir baltą, drabužėlį
sunkiau prižiūrėti. Vaikui tinka ir geltonas, ir rudas, ir žalias, ir mėlynas
drabužėlis. Na, ir kas kad berniukas pamėgo rožinę? Nemanau, kad tai galėtų kaip
nors paveikti jo vyriškumą. Mes gyvename tokioje šalyje, kurioje labai mažai
saulės, tai galbūt iš tikrųjų rožinis drabužėlis ar žaislas gali pagerinti ne
tik vaiko, bet ir mamos ar praeivio nuotaiką. Dar manau, kad mamos jaučia „kaifą"
vaikščiodamos per parduotuves ir rinkdamos vaikams drabužėlius. Jei didžiausias
rūpestis mamai – vaiko drabužėlių spalva, vadinasi, viskas labai gerai. Mama
daugiau rūpesčių kaip ir neturi. Jos vaikas auga sveikas: nesloguoja,
nekarščiuoja… Ir ji pati, būdama mama, jaučiasi puikiai. Spalvos vaiko raidai
įtakos kaip ir neturi, tačiau jei jų paieška padeda šeimai gražiai bendrauti,
tai tegul mama ieško spalvų. O vaikai visada rinksis ryškius atspalvius, kurie
labiau traukia dėmesį. Su ryškia spalva greičiau pasiekiamas rezultatas.
Padėkime du flomasterius. Vieną – ryškų, o kitą – ne. Aišku, kad vaikas čiups
ryškų, nes brėžiant liniją prireikia minimalių pastangų, ji net ir nespaudžiant
flomasterio išeina „riebi". Beje, pasaulis jau seniai suvokė, kad spalvos –
žmonių susitarimo reikalas, vyrams irgi siūlo rožines spalvas. Jei vyrui
nekenkia, manau, kad ir berniukui ji nepakenks."