Ar valgyti žuvį? 

Į šį klausimą skirtingai atsakys trijų skirtingų sričių specialistai. Gydytojai sako, kad žuvį reikia valgyti. Mokslininkai suabejos aplinkos saugumu ir pateiks modelį, kaip neįrantys toksinai keliauja per mitybos grandis. Gamtosaugininkai sakys, kad žvejyba kelia daug rūpesčių. Nuošaly, o gal vidury šio didelio rato stovi žmogus – pirkėjas, kuris penktadienį vis dar mėgsta valgyti žuvį. Suvokdami šią atsakomybę, tenkančią eiliniams valgytojui, keliame klausimą – kokią žuvį galime rinktis ir kokią įtaką gamtai daro žmogaus noras valgyti žuvį?

Aut. Daiva Ausėnaitė

Gydytojai: sveiką žuvį valgyti sveika

Pasak Vilniaus Centro poliklinikos bendrosios praktikos gydytojos Daivos Berkšienės, jau seniai pastebėta, kad tie, kurių mityboje vyrauja vadinamoji Viduržemio jūros dieta, t.y., jų mityboje yra daug žuvies, jūros gėrybių, jie rečiau serga širdies kraujagyslių ligomis bei rečiau nuo šitos sistemos ligų miršta. Būtent todėl Jungtinių Amerikos valstijų Širdies asociacijos ir Europos kardiologų draugijos rekomendacijose akcentuojama, kad Omega 3 riebiųjų rūgščių naudojimas pirminei profilaktikai, kitaip sakant, kad žmogus nesusirgtų, yra būtinas.

Omega 3 polinesočiosios riebalų rūgštys padeda palaikyti normalią širdies veiklą, sumažina insulto tikimybę.
Mažina cholesterolio kiekį kraujyje, saugo kraujagyslių sieneles nuo aterosklerotinių plokštelių susidarymo.
Kraujagyslės tampa elastingesnės, mažėja kraujospūdis, skystėja kraujas, mažėja „blogojo“ cholesterolio kiekis kraujyje.
Polinesočios riebalų rūgštys lėtina senėjimo procesus, sąlygoja hormonų ir fermentų sintezę.

Omega 3 naudoti taip pat sveika dėl jų teigiamo poveikio sąnariams, smegenų veiklai, akims. Omega 3 grupės riebalų rūgštys nesigamina žmogaus organizme jos turi būti gaunamos su maistu. „Norint kasdien Omega 3 riebiųjų rūgščių, paprasčiausiai reikia valgyti riebią, jūrinę žuvį. Tai lašiša, skumbrė, sardinė, upėtakis, otas. Lietuvoje, deja, nėra tradicijos kasdien praturtinti savo valgiaraštį žuvimi. Nesame pietiečiai. Taip pat suvokiu, kad tokios žuvies ne visi gali įsigyti, juk ji nėra pigi. Per savaitę racione turi būti bent dvi žuvies porcijos. Be to, niekas nėra tikras, ar ta žuvis, kurią įsigyjame prekybos centruose yra tik sveikatą nešanti.Todėl žmonėms, sergantiems širdies kraujagyslių ligomis, ar jau patyrusiems kažkokius susirgimus visuomet rekomenduoju papildomai vartoti Omega 3 riebiosiomis rūgštimis praturtintus maisto papildus“, – sako gydytoja.

Mokslininkai: žuvis kaupia sunkiuosius metalus

Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto ekologinės fiziologijos ir toksikologijos sektoriaus darbuotojai mokslininkai dr. Nijolė Kazlauskienė ir dr. Gintaras Svecevičius tiriantys kaip toksinės medžiagos veikia žuvis sako, kad žuvis parduotuvėje jie renkasi labai atidžiai ir mano, kad Lietuvoje trūksta informacijos, kaip ir iš kur žuvis patenka į prekybos centrus, ar laikomasi gyvos žuvies laikymo sąlygų. „Niekada neperkam gyvos žuvies, kuri būtų pažeista, jos šonuose matytųsi žaizdos. Tokios žuvies mėsa bus nei skani, nei sveika“, – sako N. Kazlauskienė. Tačiau ir tai nėra pagrindinė priežastis lemianti rinkis žuvį ar ne. Pasak mokslininkų, labai svarbu, kokiuose vandenyse žuvis gyveno, nes žuvis – gyvūnas vienas labiausiai kaupiantis sunkiuosius metalus.

Šiuo metu sukaupta pakankamai duomenų, įrodančių apie sunkiųjų metalų pertekliaus neigiamą įtaką augalams, gyvūnams ir žmogui.

Baltijos jūros žuvys kaupia sunkiuosius metalus ir pavojingus sveikatai junginius

Pasak dr. Gintaro Svecevičiaus Baltijos jūra yra viena užterščiausių jūrų pasaulyje.

„Baltijos jūra yra uždara jūra. Į ją viskas suteka ir niekas neišteka. Aplink ją įsikūrusios išsivysčiusios šalys, kurios dabar bando susitarti, kaip kiekviena gali mažinti taršą“, – sako dr. G. Svecevičius. Mokslininko teigimu, kartu su pramonės ir karo metais palaidotomis atliekomis palaidoti toksinai veikia jūros florą ir fauną, o dėka mitybinės grandies patenka ir į žmogaus organizmą.

„Kaip žuvys kaupia toksinus, priklauso nuo to, kokia yra jų ekologija, biochemija, ir elgsena. Plėšrios žuvys daugiausia sukaupia sunkiųjų metalų ir kitų toksinų, nes jos yra mitybinės grandies viršuje. Jos minta tom žuvim, kurios minta bestuburiais, bestuburiai minta dar smulkesniais organizmais arba dumblu. Paprastai žuvyse kaupiasi persistentiniai teršalai. Tai stabilūs teršalai, kurie nesuyra. Jie gali būti organinės ir neorganinės kilmės. Neorganinės kilmės – sunkieji metalai, organinės kilmės junginiai – chloro organiniai junginiai, polichlorinti bifenilai, dioksinai ir persistentiniai pesticidai. Organinių teršalų vandenyje būna mažai, reikia labai galingos aparatūros, kad juos aptiktumėme, bet mūsų nelaimei jie sėkmingai kaupiasi vandens organizmuose, ypač daug jų susikaupia Baltijos jūros žuvyse. Vidaus vandenyse mes tokios problemos neturime, o Baltijos jūroje ši problema egzistuoja ir yra labai opi. Toksinės medžiagos keliauja mitybinėm grandim. Kaip manote, iš kur atsirado ruonių nevaisingumas? Ruonis minta žuvim, jis yra aukštesnėje mitybinės grandiens pakopoje ir kaupia dioksinus ir minėtus bifenilus, persistentinius pesticidus. Jie tirpsta riebaluose, todėl žuvies riebaliniame sluoksnyje jų daugiausia ir susikaupia. Jie yra kancerogenai ir mutagenai. Todėl ir Baltijos jūroje pagautos žuvies taukai gali padaryti daugiau žalos, nei bus naudingi. Švedai siūlo Baltijos jūros žuvų nevalgyti vaikams iki 14 metų, maitinančioms mamoms ir besilaukiančioms moterims. O darbingo amžiaus suaugusiems žmonėms rekomenduoja Baltijos jūroje pagautą žuvį valgyti ne dažniau kaip vieną kartą per savaitę. Manytina, kad saugiausia žuvis yra ta, kuri gyvena vandenynuose, švariuose ežeruose ar upėse“, – pasakoja dr. G.Svecevičius ir pabrėžia mitybos grandinės svarbą toksinų kelionei iki žmogaus organizmo. Pavyzdžiui, norvegai gamina žuvų miltus, kuriais maitina auginamas lašišas. Taigi, auginamos maistui lašišos gauna papildomą teršalų dozę.

Mokslininkas pastebi, kad žuvies nevalgome kelis kartus per dieną ir septynias dienas per savaitę, todėl toksinų kiekis maiste neviršyja leistinos normos. Kitas svarbus veiksnys, kurį pasak dr. G. Svecevičiaus turime žinoti, yra tai, kad įvairios žuvų rūšys labai skirtingai kaupia teršiančias medžiagas. „Mažiausiai metalus pasisavina žuvies raumenys. Daugiausiai kenksmingų junginių lieka žuvies kauluose, žiaunose, pelekuose ir kepenyse, tai yra tose dalyse, kurių mes nevalgome“, – sako dr. G. Svecevičius.

„Paprastai dauguma sunkiųjų metalų yra būtini žmogaus organizmui. Tiek varis, tiek cinkas, mažais kiekiais, yra būtini žmogui kaip mikroelementai. Kadmis ir gyvsidabris – ne. Pagrindiniai sunkiųjų metalų taršos šaltiniai yra pramonė ir žemės ūkis – sako jis. Tačiau Baltijos jūra yra per daug užteršta, kad būtų galima manyti, jog žuvies raumenyse leistina sunkiųjų metalų koncentracija neviršyja normos.

Lietuvos vidaus vandenys švarūs, tačiau ne visi

Pasak dr. Nijolės Kazlauskienės, dauguma Lietuvos upių ir ežerų yra švarūs, tačiau yra keletas vietų, kuriose aptinkamas padidėjęs sunkių metalų kiekis. Pavyzdžiui, ypač užterštas vanduo tose vietose, kur išeina nuotekų vamzdžiai, buitinės ir lietaus kanalizacijos, netoliese stūkso pramonės gamyklos. Lietuvos upėse, ežeruose ir kituose telkiniuose aptinkama sunkiųjų metalų cinko, vario, nikelio, chromo, švino, kadmio, gyvsidabrio. Pavyzdžiui, normas viršijančio nikelio aptinkama Elektrėnų mariose, ir kituose vandens telkiniuose bei upėse nuo Elektrėnų link Kauno. Pro Elektrėnų elektrinės kaminus nikelis iškeliauja ir priklausomai nuo oro sąlygų išplinta aplinkoje. Nikelio yra kai kuriose Nemuno vietose, Dysnos poslėnyje, Šventojoje. Pasak mokslininkų dr. N. Kazlauskienės ir dr. G.Svecevičiaus, Marčio ežere šalia Telšių sunkiųjų metalų koncentracija dėl plėtojamos odos perdirbimo pramonės taip pat gerokai padidėjusios. O cinko randama tuose telkiniuose ir upėse, kur buvo įsikūrusios galvaninių elementų gamyklos. Pasak mokslininkės, sunkieji metalai nusėdę ežeruose ar upėse nėra tokie pavojingi kaip jų junginiai su organinėmis medžiagomis.

Metaloorganiniai junginiai yra žymiai toksiškesni ir patekę į žmogaus organizmą gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų.

Dr. Nijolei Kazlauskienei pritaria ir jos kolega dr. Gintaras Svecevičius. Pasak jo, išsivysčiusios pasaulio šalys šiuo metu skiria daug dėmesio tokių junginių, kaip polichlorinti bifenilai nustatymui. „O Lietuvoje galima sakyti – tokių junginių nėra, nes neturime jiems nustatyti reikiamos aparatūros“, – ironiškai šypteli mokslininkas.

Pasak mokslininkų, vienu nešvariausių ežerų Lietuvoje galima laikyti Drūkščių ežerą, kuris nuo 1983 metų aušino vieną, o nuo 1987 metų du Ignalinos atominės elektrinės reaktorius.

„Dabar kai elektrinė sustabdyta, stebime, kad toksinių medžiagų koncentracija ties aušinimo kanalais žymiai sumažėjo“, – sako mokslininkė. Tačiau, pasak jos, sunkieji metalai niekur nedingsta, jie nesuyra. Jie į žmogaus organizmą patenka per mitybos grandinę. Baisūs dalykai pradeda darytis tada, kada užterštas dumblas sujudinamas. Tada nuodingos medžiagos vėl pasklinda po visą telkinį ir tik po kurio laiko nusėda, bet per tą laiką toksinės medžiagos spėja jungtis ir keliauti toliau“. Apie radioaktyvią taršą mokslininkė nekalbėjo, nes, anot jos, tai jau atskira tema, kurią kompetentingai gali pakomentuoti kolegos radioekologai.

Kita vieta, kurią mokslininkė pavadino „tiksinčia bomba“, tyvuliuoja šalia Šiaulių. Tai Švedės tenkinys kitaip vadinamas Ginkūnų, arba Malavėnų tvenkiniu. „Man baisu pagalvoti, kai atvažiavusi imti mėginių pamatau, kad šiame ežere plūduriuoja žvejų valtelės, vasarą maudosi vaikai, šalia ganosi karvutės ir girdomos šiuo vandeniu“, – pasakoja ponia Nijolė. Šiame tvenkinyje, pasak mokslininkės, kai kurių sunkiųjų metalų koncentracija viršyja normas nuo kelių iki keliasdešimt kartų. – „Jūs tik įsivaizduokite, šalia tvenkinio yra Kairių sąvartynas, kuriame palaidotos įvairios cheminės medžiagos, o jos su krituliais patenka į šalia esantį tvenkinį ir neišvengiamai į gruntinius vandenis. Paėmus mėginius paaiškėjo, kad sąvartyno filtrate yra visa Mendelejevo cheminių elementų lentelė. Kilometro spinduliu aplink sąvartyną neteko matyti nei vieno paukščio“. Šiame tvekinyje pagautos žuvies mokslininkė nerekomenduoja valgyti.

Žuvies gaudyti mokslininkai nepataria ties Klaipėdos uostu ir Nevėžio upėje ties Panevėžiu.

Lietuvoje vis dar nekontroliuojamas nuotekų toksiškumas

Pagal Europos Sąjungos reikalavimus pramonės ar kitokios veiklos atliekos turi būti testuojamos, o Lietuvoje tokių reikalavimų nėra, kaip ir nėra institucijos, kuri tai kontroliuotų. Pramonės ir žemės ūkio veiklų santykis su aplinkosauga Lietuvoje grindžiamas tik geranoriškumo ir supratingumo principu. Tačiau ar visi elgiasi sąžiningai ir neteršia gamtos? Tuo dr. N. Kazlauskienė abejoja. „Anksčiau kooperatyvai deklaruodavo, kad mezga, o vėliau paaiškėjo, kad užsiimdavo visai kitais dalykais. Tik atgavus Nerpiklausomybę, siekdamos paslėpti savo veiklas, kai kurios bendrovės palaidojo daug įvairių toksiškų atliekų,“ – sako ji. – „ Neseniai buvo atvejis, kada mums buvo pranešta, kad viename vandens telkinyje masiškai gaišta žuvys. Vėliau paaiškėjo, kad tvenkinys buvo valomas ir buvo sujudinta vieta, kurioje buvo palaidoti automobilių akumuliatoriai. Tokio žmogaus žiaurumo gamtai nesitikėjome išvysti.“

Sunkieji metalai į aplinką patenka ir kartu su pramonės įmonių atmosferos teršalais ir kietomis atliekomis. Itin daug atliekų susikaupia galvaninių cechų šlame, kuris paprastai išvežamas į sąvartynus. Tokį šlamą reikia išdžiovinti ir, jei galima, sudeginti. Jeigu to padaryti negalima, jį reikia saugoti specialiai įrengtose talpose. Kitaip sunkieji metalai lengvai praeina molio ir kitus sluoksnius ir gali patekti į gruntinius ir požeminius vandenis.

Pasak dr. N.Kazlauskienės, Lietuva privalės įkurti ekotoksikologijos centrą, nes kol kas Lietuva neužtikrina nuotekų saugumo, net negali įvertinti, kiek jos toksiškos ir kokios būklės patenka į upes ar ežerus. Europos Sąjungos narėms tai gresia didelėmis baudomis. ES dokumentuose pabrėžiama, kad sunkiųjų metalų poveikis žmogaus organizmui priklauso ne tik nuo jų koncentracijos aplinkoje, bet ir nuo tarpusavio santykio, migracinės formos ir kiek jų lengvai įsisavinama. Dabar laikomasi nuomonės, kad sunkieji metalai yra patvarūs teršalai. Jeigu daugelis organinių teršalų, fotooksidų??? gamtoje suyra, tai minėtų metalų natūrali gamtinė aplinka suskaldyti ir sunaikinti negali. Jie gali būti arba tik praskiedžiami, arba įjungiami į laikinus kompleksus. Suirus tokiems kompleksams, sunkieji metalai vėl pasklinda aplinkoje ir tampa pavojingi gyviems organizmams. Todėl svarbu, kad sunkieji metalai į aplinką iš viso nepatektų. Priešingu atveju jie pasklis ir vienokiu ar kitokiu keliu pateks į žmogaus organizmą.

Opus pangasijų klausimas

Lietuvos gamtos fondo specialistas Robertas Staponkus patarė nesirinkti pangasijų, nes šios žuvys Kinijoje ir Indijoje yra auginamos kaip žaliava, berods, lempų skysčiui. Jos auginamos labai užterštuose Pietryčių Azijos upėse, tačiau praėjus per kelis tarpininkus, žuvys tampa prieinamos eiliniams pirkėjams. Lietuvoje pangasijų galima nusipirkti prekybos centruose kaip pilnavertę žuvį. Parengus šia tema radijo laidą „Grynas gyvenimas“ (Laisvoji banga), žiniasklaidos priemonėms buvo išplatintas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pranešimas:

„Šių žuvų vartojimas žmonių maistui Europos Sąjungoje neuždraustas. Šiuo metu 300 Vietnamo žuvų auginimo ir perdirbimo įmonių yra suteiktas veterinarinis patvirtinimas ir teisė įvežti žuvis bei jų produktus į Europos Sąjungos rinką. Tokių įmonių patvirtinimą atlieka ES maisto saugą kontroliuojančios institucijos, kurios šią teisę suteikia tik atlikusios patikrinimus vietose ir įvertinę riziką.

Pagal reikalavimus, nustatytus iš trečiųjų šalių įvežamiems produktams, iš Vietnamo per Lietuvos pasienio veterinarijos postus importuojamų žuvininkystės produktų kontrolę vykdo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.

Importo metu Lietuvos pasienio veterinarijos postuose VMVT atlieka žuvų siuntų dokumentų, fizinės atitikties, tikrinimą, kurio metu imami mėginiai laboratoriniams tyrimams. Atrinkti mėginiai pristatomi į akredituotas laboratorijas (Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo laboratorijos departamentą ar Klaipėdos apskrities valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos laboratoriją). Atsižvelgiant į žuvų rūšį ir apdorojimo būdus, atliekami ir mikrobiologiniai tyrimai dėl patogeninių mikroorganizmų, parazitologiniai tyrimai, cheminiai tyrimai dėl sunkiųjų metalų, histamino, lakiųjų azoto bazių, benzo(a)pireno. Kadangi šios žuvys specialiai auginamos, jos tiriamos ir dėl farmakologinių preparatų ar kitų neleistinų medžiagų liekanų, neleistinos medžiagos – malachito žaliojo,“ – rašo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba sako pranešime spaudai, nepamiršusi įvardinti savęs kompetentinga įmone.

Ir nors tai jau kita tema, tačiau leiskite šiek tiek nukrypti – kurį laiką Lietuvos žiniasklaidoje netyla diskusijos apie atskirų maisto produktų ir buitinių prekių tinkamumą vartoti. VMVT apie surastus netinkamus produktus informuoja visuomenę, kai tie produktai jau būna pasiekę prekybos centrus. Net nekalba apie efektyvesnius būdus informuoti vartotojus apie netinkamus produktus, tik kartoja „jeigu gavo mūsų leidimus, vadinasi, tinkami“. Tačiau juk visi puikiai suvokia, kad vieni produktai nuo kitų gerokai skiriasi savo kokybe, net ir turėdami leidimus.

Galima drąsiai sakyti, kad ši institucija išgyvena reputacijos krizę. Aplinkos apsaugos specialistai jau seniai nesidžiaugia šios institucijos bestuburiškumu ir kaltina tarnybą „didžiojo brolio“ – ES baime. Nemažai kitų Europos Sąjungos šalių yra drąsesnės ir ryžtingai priima sprendimus atskirais klausimais, tačiau mūsų šalies viena svarbiausių tarnybų, kontroliuojanti maisto kokybę, dažnai net nepolemizuoja su ES nutarimais.

Grįžtant prie pangasijų temos, norisi atkreipti dėmesį į vieną niuansą – į Lietuvą per šių metų sausio – spalio mėn. iš trečiųjų šalių buvo importuota 881 (19 859,3 t) įvairių žuvų siunta, iš kurių 164 (4 071,8 t) buvo pangasijos iš Vietnamo. Per šį laikotarpį paimti 246 importuotų iš trečiųjų šalių įvairių žuvų siuntų mėginiai, iš kurių šešiose nustatyti parazitai. – Ar matote kokį procentą sudaro tiriamų žuvų mėginiai iš atvežtų žuvų kiekio?

Dar iš to paties VMVT pranešimo žiniasklaidai: RASFF sistemos duomenimis dėl importuojamos į ES rinką pangasijos buvo gauti keturi pranešimai: iš Lenkijos ir Italijos – dėl saugos reikalavimų neatitikimo, iš Čekijos – dėl antibiotiko Neomicino ir iš Lenkijos – dėl neleistinos medžiagos – žaliojo malachito buvimo. Ir jeigu specialiai auginamose žuvyse atsiranda neleistinų medžiagų, tai gal tuomet visai nereikia jų rinktis?

Gamtos saugotojai: žuviai sunku pasislėpti

„Žuvies gaudymas yra vienas didžiausių iššūkių gamtai,“ – įsitikinęs Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas Robertas Staponkus. Jis sako, kad technologijų tobulėjimas lėmė masišką žvejybos plėtrą per pastaruosius 50 metų. Žuvininkystės sektoriuje įvyko nemažai modernių technologijų padiktuotų pakitimų, kurie daro įtaką žuvų ištekliams. Kiekvieną dieną didžiulis pramoninės žvejybos laivynas pastato tūkstančius kilometrų stiprių, žuvims nematomų tinklų, gaudo žuvį dideliais tralais, galinčiais sutalpinti 12 keleivinių lėktuvų, taip pat išmeta tūkstančius kilometrų ūdų (ilga virvė ar valas) su dešimtimis tūkstančių kabliukų, atsitiktinai šiais žvejybos įrankiais yra pagaunami paukščiai bei jauni ruoniai. Yra apskaičiuota, kad ūdomis yra pagaunama 3-10 % Baltijos jūroje žiemojančių nardančių paukščių. Tyrimų duomenimis, užtenka 10-15 metų nuo didelių laivų žvejybos pradžios atsiradimo tam tikrame regione, kad žuvų ištekliai jame sumažėtų iki 80 proc.

Nemaža dalis žvejybos būdų kenkia trapioms povandeninėms buveinėms ypač koraliniams rifams ir jūrinių dumblių sąžalynams. „Prie Norvegijos krantų yra nemažai koralinių rifų, kuriems labai kenkia didžiuliai tralai, tinklai tempiami jūros dugnu. Kai kurie iš jų būna tokie galingi, kad sugeba pastumti kelių dešimčių tonų svorio akmenis/riedulius. Tad žuvims ir koralams išgyventi šansai menki. O koralai yra itin svarbūs ekosistemos funkcionavimui, nes dažnai žuvys juos pasirenka kaip nerštavietes, ten laikosi mailius taip apsisaugodamas nuo plėšrūnų,“ – sako Robertas Staponkus.

Šiuolaikiniai žvejai pietų jūrose gaudo pasitelkę cianidą, kad restoranams ir akvariumų turėtojams galėtų tiekti gyvas žuvis, nes atsigauna, paveikus cianidu. Tokia žvejyba taip pat niokoja ir koralinius rifus. Kad būtų pagautos penkios žuvys, cianidas sunaikina kvadratinį metrą koralinių rifų. Dar vienas „žvejybos“ būdas vadinamas vaiduokliniu. Tai jau minėti labai lėtai yrantys plastikiniai tinklai. Tyrimais apskaičiuota, kad ketvirtis šiukšlių, gulinčių Šiaurės jūros dugne yra seni žvejybos tinklai.

Prie Kinijos krantų neretai žvejojama naudojant dinamitą. Kadangi brakonieriai nederina savo „žvejybos“ laiko su nusprendusiais panardyti, todėl neretai nardymas vietose, kur brakonieriaujama yra labai pavojingas. Prieš penkis metus taip buvo susprogdinti Kroatijos nardytojai.

Žuvys iš ekologinių ūkių

Draugiškiausi aplinkai yra uždaro tipo ekologiniai žuvų ūkiai. Tokių ūkių vanduo neišeina į aplinkinius vandenis arba yra filtruojamas. „Iš karpių ir kitų žuvų tvenkinių išeina daug biogenų. Vanduo gaunamas iš upių, prateka pro tuos tvenkinius ir surenka ten veisiamų žuvų biogenus, vaizdžiai sakant, žuvų kanalizacija suteka atgal į upę. Karpis ryja dumblą, jis labai greitai teršia viską aplink save. Karpis yra pagrindinis kaltininkas užželiančių tvenkinių. Tad atviro tipo žuvų auginimo sistemos nėra labai draugiškos aplinkai,“ – sako gamtosaugos specialistas R. Staponkus.

Jau galvojama, kaip žuvų fermose galima būtų išnaudoti moliuskų gebėjimą valyti vandenį nuo žuvų biogenų, tačiau iškyla problemų, nes moliuskai gyvena tik sūriame vandenyje. Pavyzdžiui, dėl midijų savybės viską perkošti per save, jų negalima rinkti dumblių žydėjimo periodu, nes tuomet dunbliuose būna daug toksinų. Per kelias savaites jos visiškai nuo tų toksinų apsivalo. Baltijos jūroje dumblių žydėjimas būna vasaros metu.

Staponkus priduria, kad uždaro tipo ekologiniai ūkiai taip pat reikalauja didelių investicijų, nes reikia juos valyti, priešingai tvenkinys uždumblės. Uždarose sistemose auginami šamai, erškėtai, plačiakakčiai karpiai. Nors manoma, kad žuvis turi labai mažą skausmo slenkstį, tačiau matyti, kad žuvys nesijaučia gerai žuvų fermose. Jos nukramto viena kitai pelekus. „Žuvis turi plaukti, pavyzdžiui, lašiša natūraliai gamtoje įveikia daugybę kilometrų. Kaip ji jaučiasi būdama uždaroje sistemoje?“ – retoriškai klausia gamtosaugininkas.

Lietuvoje yra daug tokių pavyzdžių, kai ekologiškas sertifikatas negarantuoja itin teisingo elgesio su gamta. „Tokio dalyko kaip visiškos ekologijos akvakultūrose negali būti. Geriausia, kai žuvis yra žvejoja natūraliai su meškere, tačiau ne per dažnai,“ – šypteli Lietuvos gamtos fondo specialistas.