Nė viena mama ar tėtis nenori, kad jų vaikas keiktųsi arba būtų toje
aplinkoje, kur dažnai keikiasi kiti bendraamžiai. Kaip tik tėvai nevadina
keiksmažodžių – tai ir negražūs, ir blogi, ir nešvankūs… O vaikui taip knieti
juos ištarti… Kad ir kaip tėveliai draustų, dažnai šie žodžiai būna tokie
stiprūs ir galingi, kad tiesiog ,,prilimpa” prie vaiko liežuvėlio. Jeigu jūsų
vaikučiui dar tik 6-7 metai, tai jis tardamas draudžiamus žodžius, prieš
bendraamžius pasijunta didesnis ir ypač ,,gudrus”, ,,kietas”. Vaikai, kurie tarp
savo draugų vartoja ,,blogus” žodžius (ir dar žinodami, kad taip daryti draudžia
tėvai), pasijunta nepriklausomi bei savarankiški.
Tad drausti ar leisti vaikui svaidytis keiksmais? Reikia atminti vieną seną
taisyklę – kas draudžiama, to ypač norisi. Bet išeitį galima rasti: tėveliai
turėtų nuoširdžiai pasikalbėti su savo vaiku ir aiškiai išsakyti savo nuomonę.
Tiks ir tokie argumentai: ,,Man liūdna, kad mano sūnus, kurį aš labai myliu ir
stengiuosi gerai auklėti, dažnai sako negražius žodelius”, ,,Man nesmagu, kai iš
tavo lūpyčių išgirstu tokius žodžius”, ,,Aš labai nemėgstu girdėti keiksmažodžių,
nors ir žinau, kad daug vaikų juos sako”.
Jeigu tai nepadeda, ir vaikui keiksmažodžiai tiesiog birte byra, susitarkite: ,,Aš
tikiu, kad tu gali išmokti nesikeikti, bet matau, kad dabar tai padaryti tau
sunku, todėl susitarkime šitaip: kai tik norėsi ištarti kokį nors keiksmažodį,
bėk į tualetą ir ten pasistenk pasakyti, kiek įmanoma, daugiau ,,blogų” žodžių.
Tada vėl sugrįžk į kambarį ir nusišypsok man”. Šis ,,receptas” padeda – juk kam
malonu bus eiti į tualetą, kad pasakytų kokį nors negražų žodį… Ir dar kada
niekas negirdi?.. Kam keiktis, jei tėveliai nedraudžia, o dar net ir liepia: ,,Pasakyk,
kiek įmanoma daugiau tų žodžių?”
Tėveliai turėtų atminti, kad jie yra ir turi būti žymiai išradingesni bei
gudresni už savo vaikus: būtina gerbti vaiko norus ir jausmus, tačiau reikia
tinkamai mokėti nukreipti jo veiksmus.
Vaikų psichiatrė Jolanta Trinkūnienė
,,Mamos žurnalas”, 2001 m., Nr.3