Viena didžiausių visos žmonijos problemų yra paviršutiniškas kitų žmonių
vertinimas. Psichologai dažnai kartoja, kad norint objektyviai įvertinti kitą
žmogų, reikia atsižvelgti į aplinkybes, kuriomis tas žmogus augo.
Svarbus šių aplinkybių aspektas yra vaiko padėtis tarp brolių ir seserų. Šiuo
požiūriu galime išskirti keletą grupių, apie kurias verta pašnekėti plačiau.
Jaunėlis
Šis tipas yra ypatingas. Jauniausias reiškia mažiausias, taigi ir silpniausias
greta savarankiškesnių, paūgėjusių brolių ir seserų. Dažniausiai jaunėliai
patiria daugiau šilumos nei kiti.
Tokios aplinkybės skatina tam tikrus būdo bruožus, savotiškai veikiančius
jaunėlio požiūrį į gyvenimą, formuojančius ypatingą asmenybę. Nei vienam žmogui
nepatinka jaustis silpniausiu, o jauniausias būtent tokiu ir laikomas. Natūralu,
kad jaunėlio galios ir pranašumo siekis – didžiausias.
Greitakojis, agresyvus, konkurencingas, energingas – tikras “lenktynininkas”.
Šios profesijos manieras išduoda mažmožiai, į kuriuos dažniausiai žmones
neatsižvelgia, pvz. jaunėliai negali pakęsti, jei kas nors eilėje atsistoja
prieš juos.
Dažnas atvejis, kad jaunėliai tarp brolių ir seserų gyvenime pasiekia
daugiausiai. Kartais jie netgi tampa šeimos gelbėtojais.
Tačiau yra ir antras jaunėlio “paveikslas” – ne toks energingas, o atvirkščiai –
pasyvus, baikštus, drovus. Įsivaizduokime, kad tas “lenktynininkas” susiduria su
neįveikiama kliūtimi. Ką jis daro? Pasuka aplinkkeliu. Netekęs drąsos toks
jaunėlis tampa bailiu, kiekvienas darbas nekenčiamu – tikras “niurzga”.
Ilgainiui tokie vaikai ima vengti konkurencijos visai. Savo nesėkmes tokie
jaunėliai visuomet pateisins nedideliu amžiumi. Tokie vaikai slegiami
nevisavertiškumo jausmo, jie sunkiai geba bendrauti su kitais žmonėmis, nes
linkę konkuruoti… ir pralaimėti.
Pirmagimis
Pirmajam šeimoje gimusiam vaikui taipogi būdingi tam tikri bruožai. Reikia
pripažinti, kad jo aplinkybės geresnės nei jaunėlio.
Iš istorijos puikiai žinome, kad tautos ir sluoksniai tradiciškai išsaugodavo
pirmagimių pranašumą. Imperatoriai savo sostą patikėdavo vyriausiems sūnums,
kaip ir valstiečiai savo ūkį. Tuo tarpu kiti vaikai jaučia, joh ateis diena, kai
jiems teks palikti tėvų namus.
Vyriausias vaikas laikomas tokiu stipriu ir protingu, kad tampa tėvų padėjėju ir
jaunesniųjų vaikų prižiūrėtoju. Įsivaizduokime, ką reiškia vaikui nuolat patirti
aplinkinių pasitikėjimą. Jo nuotaiką atitinka tokių minčių eiga: tu didesnis,
stipresnis, vyresnis.
Jei raida šia linkme vyks netrikdoma, pirmagimis įgis tokių būdo bruožų, kokie
būdingi tvarkos saugotojui. Jis itin vertins galią. Vyresnėliui galia – tai
tiesiog savaime suprantamas, reikšmingas ir gerbtinas dalykas.
Vienturtis
Šio vaiko padėtis taipogi ypatinga, kadangi jis visiškai priklauso nuo aplinkos
pretenzijų, labiausiai – tėvų. Pastarieji “neturi iš ko rinktis”, tad auklėdami
visą energiją nukreipia į vienintelį vaiką.
Vienturtis tampa nesavarankiškas, nuolat laukia, kas parodys jam kelią, dairosi
atramos. Jis neretai yra lepinamas, įpranta nesusidurti su sunkumais, nes šie
tiesiog pašalinami jiems iš kelio. Nuolat būdamas aplinkinių dėmesio centre, jis
lengvai pasijunta ypatingas.
Nuolatinis tėvų būgštavimas dėl vaiko gerovės galiausiai priverčia vaiką
įsivaizduoti pasaulį kaip priešišką vietą. Vaikas auga bijodamas laukiančių
sunkumų – nepatyręs, “neužsigrūdinęs”, visada mėgavęsis gyvenimo malonumais. Jie
gali nesunkiai patirti katastrofą.