Bruknių gardumynai

Kažkada šiomis uogomis daugelyje Lietuvos vietų Vėlinių išvakarėse puošdavo
kapus. Džiovintas bruknes nuo seno pardavinėdavo vaistinėse, o lietuvio stalas
buvo neįsivaizduojamas be įvairiausių patiekalų su bruknėmis.

Rinkti pusžalių neverta

Bruknėse daug vitaminų (ypač C, B1, B2), fenolinių junginių, mineralinių
medžiagų. Malonų aitroką skonį suteikia glikozidai. Uogos ilgai išsilaiko dėl
jose esančios benzoinės rūgšties. Prinokusiose bruknėse šios rūgšties daugiau,
todėl pusžalių uogų rinkti neverta.

Iš bruknių verdamos uogienės, džemas, marmeladas, spaudžiamos sultys, gaminami
gėrimai, uogos marinuojamos. Bruknės paukštienos ar veršienos patiekalams
suteikia nepakartojamo pikantiško skonio.

Ruošiant bruknes žiemai, galima visai nedėti cukraus – uogos tiesiog sutrinamos
ir supilamos į iškaitintus stiklainius, kad išsiskyrusios sultys apsemtų visą
masę. Stiklainiai laikomi šaltai. Labai tinka bruknes maišyti su obuoliais,
kriaušėmis, slyvomis, morkomis, moliūgais, cukinijomis.

Bruknių sultys bei uogų antpilas gerai malšina troškulį ir ypač tinka
karščiuojantiems ligoniams. Bruknių lapai – vertinga vaistinė žaliava. Jų
antpilai ir nuovirai vartojami sergant šlapimo pūslės uždegimu, nefritu,
akmenlige, reumatu. Šviežios ir virtos bruknės vartojamos nuo skrandžio uždegimo
ir sumažėjus skrandžio rūgštingumui.

Sodo bruknės ne prastesnės

Kultūrinių bruknių derlius gerokai didesnis negu laukinių, o vertė nė kiek ne
mažesnė. Tai rūgščių ir lengvų žemių augalas. Veislinės bruknės dauginamos
sumedėjusiais ir žaliaisiais auginiais arba vienmetėmis atžalomis su
šakniastiebio dalimi. Geriausia bruknes sodinti pavasarį, kol dar nepradėjusios
augti, arba vasaros pabaigoje, kai nauji ūgliai jau pakankamai užaugę. Bruknės
labai jautrios trąšų, ypač azoto, pertekliui. Durpėse augančių bruknių azoto
trąšomis verčiau visai netręšti. Krūmeliai labai greitai sensta ir maždaug po
5–6 metų pradeda džiūti. Juos reikia atjauninti – nupjauti 4–6 cm virš žemės.