Sakoma, geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų pasiklausyti. Matyt, tas posakis tinka ne tik kelionių įspūdžiams…
Daug metų skaičiau ir klausiausi apie Lietuvoje vykdomas sveikatos reformas, kurių naujausia – pacientų aprūpinimo vaistais procedūra. Iš to, ką sužinojau, susidariau tokį prastą įspūdį, jog pasižadėjau sau kuo toliau ir kuo ilgiau laikytis nuo visų medicinos įstaigų. Deja, sveikam numirti retai kam pasiseka. Nepasisekė ir man, tad pagaliau ir aš pakliuvau į rūpestingas vieno didmiesčio medikų rankas. O jie, matyt, manęs išsiilgę, siuntinėjo po visą miestą nuo vieno specialisto prie kito, tyrė viską, kas jiems atrodė įtartina, dar paskirdami pakartotinius pasimatymus. Tad įspūdžių – daugybė!
Pirmasis įspūdis: didžiausia neteisybė, kad mūsų medicinos sistema vadinama „sveikatos apsaugos“ ar „sveikatos priežiūros“ sistema.
Klajodama po gydytojų kabinetus nesutikau nė vieno sveiko žmogaus, kuris būtų kreipęsis į medikus, kad jie saugotų ir prižiūrėtų jo sveikatą. Mačiau tik jau susirgusių žmonių pastangas (ir ne visada sėkmingas!) užkrauti rūpestį dėl jų nesveikatos žmonėms, kurie dar tebevadinami gydytojais, bet kuriuos dabartinė sistema verčia būti vien medicinos paslaugų teikėjais-pardavėjais.
Bet koks žmogiškas gydytojo ryšys su pacientu net ir tais atvejais, kai gydytojas būtų linkęs nuodugniau susipažinti su paciento bendra sveikatos būkle, praktiškai lieka sunkiai įmanomas dėl to, kad sistema vieno ligonio apžiūrai skiria nusikalstamai mažai laiko. Taip iš gydytojo praktiškai atimama galimybė matyti ne tik pacientą, bet ir žmogų – individą, turintį tik jam vienam būdingą sveikatos ir nesveikatos kompleksą. Gydytojui paliekama pareiga tirti tik jo profiliui priskiriamą susirgimą, nustatyti diagnozę, paskirti gydymą – bet ne žmogui, o jo ligai.
Antra – užuot besąlygiškai laikiusi „sveikatos“ sistemos reformos aukomis vien pacientus, ėmiau užjausti ir pačius medikus. Gal žiūrėdama į lietuvišką „ligų priežiūros“ sistemą paciento, linkusio į ironiją ir autoironiją, akimis daug ko nesupratau, bet pamačiusi, kokiomis sąlygomis tenka dirbti paprastam gydytojui, ėmiau galvoti, jog tokiomis sąlygomis išlikti dėmesingi, jautrū ir principingi gali tik pavieniai gydytojai, pagundoms ir sunkumams itin atsparūs individai.
Mano kartos ar kiek jaunesni žmonės dar prisimena tuos laikus, kai kiekviename gydytojo kabinete dirbdavo ir medicinos seselė, kuri, be kitų darbų, nuimdavo nuo gydytojo pečių, teisingiau – rankų, visą gydytojo kvalifikacijos nereikalaujantį „popierizmą“. Beje, tokios seselės ar sekretorės, kaip pasakoja Anglijoje dirbantys gydytojai-konsultantai, ir dabar dar padeda gydytojui, palikdamos jam daugiau laiko rūpintis tiesiogiai pacientu.
Lietuvoje įeini į kabinetą, be seselės likęs gydytojas nepakeldamas galvos rašo ir rašo, išeini – jis teberašo. Ne kiekvienas net ir sveikindamasis į pacientą pasižiūri, ką jau kalbėti apie tai, kad jį pačiupinėtų, pamaigytų, paklausinėtų, kuo jis sirgęs vaikystėje ar kokios genetinės ligos kamuoja jo giminę, ar liežuvį paprašytų parodyti – nėra kada! Per tas kelias minutes, kurias ligonių kasa skiria vieno paciento apžiūrai, gydytojui reikia suspėti ir ankstesnius įrašus peržiūrėti, ir su tyrimų rezultatais susipažinti, ir dar gydymą kokį nors sugalvoti.
Neiškentusi vieno kito gydytojo teiravausi, gal toji raštvedyba reikalauja itin aukštos gydytojo kvalifikacijos, ar seselė to nebesugebėtų atlikti? Ne, atsakydavo man, galėtų, kur negalės… Bet taip, atsisakius medicinos seselių, esą taupomos lėšos.
O ar kas pagalvojo apie gydytojo, paciento laiko taupymą? Pagaliau, ar tai ekonomija ir lėšų taupymas, jei aukštos kvalifikacijos ir daug valstybei kainavęs specialistas yra verčiamas dirbti žemesnės kvalifikacijos darbą?
Neseniai šeimos gydytojui sugalvotas dar vienas užsiėmimas: kompiuteriu užpildyti ir išsiųsti kur reikia nedarbingumo pažymėjimą. Bet nemanykite, kad už šį papildomą darbą skirtas papildomas atlyginimas ar bent pailgintas paciento apžiūrai tenkantis laikas. Nieko panašaus! Tad sėdi pacientas ir kantriai laukia, kol gydytojas sutramdys „aikštingą“, dažniausiai senutėlį kompiuterį, kuris prieš vykdydamas kokią nors komandą dar leidžia sau ne vieną minutę „pamąstyti“. O už durų jau nekantriai laukia ilga susirgusiųjų eilė… Reforma!
Dar vienas įspūdis kartu su išvada: kai sveikatos sistemos svarbiausiu rūpesčiu (ir, ko gero, tikslu) tampa ne žmogaus sveikata, o jo ligos, iš kurių stengiamasi sukurti verslą (o verslas, žinia, visada siekia pelno, tad kuo daugiau ligų ir ligonių, tuo pelnas didesnis!), diskusijos apie tai, kas geriau, ar kai receptus išrašinėja gydytojas, ar kai „teisė“ pasirinkti receptą paliekama pačiam ligoniui ir vaistininkui, yra tolygios amžinajam klausimui apie vištos ar kiaušinio pirmumą.
Kai gydytojas nemato sergančio žmogaus, o laiko įbedęs nosį į diagnozę, kuri atitinka tik jo siaurą specializaciją (kairė ausis ar dešinysis kulnas…), jis, net ir būdamas ministerijos paliepimu atplėštas nuo farmacininkų „mafijos“, nėra apsaugotas nuo klaidos, kuri pacientui gali būti itin pavojinga ar, neduokdie, mirtina.
Tai patyriau savo kailiu. Neatsižvelgdamas į tai, jog mano pastorėjusioje ligų biografijoje, be jam rūpimo susirgimo B, buvo įrašyta ir kita diagnozė, konstatuojanti susirgimą A, gerbiamas gydytojas man skyrė vaistus, kurie, kaip rašoma informaciniame lapelyje, jokiu būdu neskirtini esant susirgimui A. Bet aš apie tai sužinojau tik nusipirkusi tuos vaistus.
Tiesa, vaistinės darbuotojai, vykdydami ministerijos instrukcijas, „leido“ man rinktis iš dviejų to vaisto variantų. Paklausus, kuo jie skiriasi, buvo paaiškinta trumpai drūtai: vieni brangesni, kiti – pigesni. Susipažinti pačiai su kiekvieno vaisto aprašu nebuvo pasiūlyta. Ar dar reikia sakyti, kad pinigus išmečiau į balą. Dabar vienodai atsargiai žiūriu ir į medikų paskyrimus, ir į „aptiekorių“ patarimus, o prieš imdamasi gydytis dar pasitariu su keliais „tradiciniais“ ir „netradiciniais“ daktarais. Nes kaip skęstančiųjų gelbėjimas, anot literatūros klasikų, yra pačių skęstančiųjų rankose, taip ir sveikata tampa pačių ligonių asmeniniu rūpesčiu.
Visas šis nuotykingai įgytas patyrimas leidžia teigti, jog didžiausias mūsų sveikatos „apsaugos“ trūkumas – ne pinigų ar kvalifikuotų specialistų stygius, o tai, kad ji nemato žmogaus, mato tik ligą ir su jos gydymu susijusius pinigus. Ir kol sistema nebus atgręžta į žmogų, sveikatos (ligų?) priežiūros reformos primins orkestrantų kėdžių kaitaliojimą, kuris atliekamos muzikos kokybei jokios reikšmės neturi.
Gaila, kad patys gydytojai – gydantys, o ne jiems vadovaujantys – nekalba arba tik labai tyliai kalba apie juos žeminančių reformų klaidas ir ydas. Nejaugi susitaikė su jiems primetamu „nežmonių“ vaidmeniu?
P. S. Niekam nebrukau jokio vokelio ar kitokių „dovanėlių“, tad nesužinojau, ima ar neima medikai kyšius. Kita vertus, nepajutau ir ko nors panašaus į reketą, apie kurį buvau girdėjusi ne iš vieno žmogaus. Visi – nuo gydytojų iki mano kraują „siurbusių“ seselių – buvo mandagūs ir net malonūs, ir dar kviesdavo pakartotinai apsilankyti po kelių dienų ar kelių mėnesių. Tiesa, gydymą man skyrė saikingą. Girdėjau, kad esama pacientų, kurie negavę iš gydytojo storo pluošto receptų skundžiasi, jog blogai juos gydo. Bet aš dėl to neliūdžiu. Juk net iš to, ką skyrė, ne viską vartoju ir esu įsitikinusi, kad tai išeis man tik į sveikatą!
Jūratė Laučiūtė
L.žinios
