Būti žmonėmis išmokstame iš savo tėvų
Pirmaisiais
savo gyvenimo metais vaikas dar nėra atsiskyręs nuo tėvų, tapatina save
su jais, o ypač − su mama. Būtent ji vaikui yra pagrindinis prieraišumo
objektas. Vėlesniame vaikystės periode vaikas tapatinasi su savo lyties
tėvu, jam tas panašumas yra gyvybiškai svarbus. Apie vaikų ir tėvų
panašumus, jų įtaką tolesnei vaiko raidai ir net gyvenimui suaugus
papasakojo šeimos psichologė Giedrė Gutautė Klimienė.
Ikimokykliniame periode panašumas − sveikintina
Mergaitė,
bandydama būti tokia kaip mama mokosi būti moterimi, o berniukas −
vyru. Šiuo aspektu vaikų tapatinimasis su tėvais ikimokykliniame periode
yra geras dalykas: „Kai, pavyzdžiui, mergaitė nori būti panaši į mamą
ir tas panašumas jai kelia džiaugsmą“,− kalbėjo psichologė. Vis tik
vaikui būnant atsiskyrimo etape bandymas jį panašinti į save tėvams gali
būti netgi konfliktų priežastimi.
Net būdamas
ikimokyklinio amžiaus vaikas mokosi turėti savo nuomonę ir požiūrį.
Dažnai vadinamoji trejų metų krizė ateina šiek tiek vėliau nei trečiasis
gimtadienis, ji gali užsitęsti. Žmogaus asmenybė vystosi nuo pat jo
atsiradimo pradžių, tai yra, nuo to laiko, kai vaikas pradeda augti
mamos pilvelyje. Vaiko atsiskyrimas nuo tėvų vyksta visą laiką. Net jei
vaikas yra ypač susitapatinęs su savo tėvais, kažkuri jo dalis vistiek
prieštarauja tėvų nuomonei, stengiasi įtvirtinti savąją.
Aš − stilinga kaip mamytė! Aš − gražus kaip tėvelis!
Vaikų
noras būti tokiems kaip jų tėvai yra natūralus ir suprantamas. Vaikams
iki šešerių metų tėvai yra patys didžiausi autoritetai ir pavyzdžiai. Jų
elgesys, apranga, kalba, įpročiai yra sektini ir kopijuojami. Viską, ką
daro tėvai ikimokyklinio amžiaus vaikai kopijuoja. Būtent dėl to
rūkančių tėvų vaikai žaisdami susiranda pagaliuką ir sako, kad rūko.
Būtent dėl to slapta mergaitės kuičiasi mamų kosmetinėse, o berniukai
šlakstosi tėčių losjonais po skutimosi.
Vaiko psichologija
formuojasi tol, kol jis to nesupranta. Kiekvienas tėvų poelgis palieka
pėdsaką vaikų pasąmonėje ir tik nuo tėvų priklauso, koks tas pėdsakas
bus. Jei vaikas nori dėvėti panašų į tėčio megztuką, kodėl jam to
neleidus? Taip vaikas bus laimingesnis − jis bus pripažintas, jis bus
toks kaip tėtis, toks pats vyriškas ir toks, koks ir turėtų būti. Juk
tėtis yra pats geriausias. Tėvų nenoras tenkinti tokių vaiko poreikių,
kurie nėra piktybiniai vaikui yra žalingi. Neargumentuotas vaiko
atstūmimas darys tik blogą įtaką. Toks vaikas bus nelaimingas, piktas, o
tėvų dėmesį jis bandys gauti tokiais būdais, kurie jiems tikrai
nepatiks. Juk uždegta staltiesė nieko gero neduoda, ar ne?
Neišgirdus vaiko poreikių vaikystėje − problemos užaugus
„Aš
nekalbu apie tai, kad reikia tenkinti apskritai visus vaiko norus,
kalbu apie tai, kad svarbu įsiklausyti į vaiko poreikius ir juos
atliepti. Bet ribos turi būti, jas kontroliuoja tėvai“,− kalbėjo
psichologė. Jei vaiko poreikiai nėra atliepiami, jis susiduria su savęs
nuvertinimu, yra nepriimamas, tėvams svarbūs tik jų poreikiai ir
nuomonė, o į vaiko nekreipiama dėmesio, tokiam vaikui gali būti sunku
reikštis tarp bendraamžių, nes jis išmoksta slopinti savo poreikius,
norus, patį save kaip asmenybę. Tokiam vaikui gali būti apskritai sunku
save suprasti, o užaugus gali būti nelengva atrasti tas sritis, kurios
jam tinka ir patinka, nes prieš kiekvieną poelgį kyla klausimai kaip jį
įvertintų mama ir tėtis. Žmogus tiesiog nebežino, koks pats jis yra.
Dėl
kritikos vaiko savivertė krenta labai greitai. Tėvų kritika vaikui yra
įrodymas, kad jis kažko negali, nesugeba, yra prastas ir blogas. Dažnai
užaugę tokie vaikai gyvenime nieko nesiekia, nes nuolat kritikuojami
pradėjo galvoti, kad nieko negali. Jei nieko negali, tai nieko ir
nedaro. Tokių paauglių tėvai skundžiasi, kad jų vaikas nesimoko, bet iš
tikrųjų jie patys „padėjo“ vaikui, kad taip atsitiktų. Dažnai būna taip,
kad tėvai pamiršta vaiko poreikius, interesus ir bando jį nukreipti ta
linkme, kuria patys eina ar norėjo eiti. Tokiais atvejais tėvai užgožia
vaiką.
Tėvų elgesys − būsimos vaiko šeimos modelis
Tėvų
elgesys šeimoje vaikui yra svarbus pavyzdys. Jei mama ir tėtis vienas
su kitu elgėsi gražiai, tai greičiausiai ir vaikai taip elgsis su savo
antromis pusėmis. Taip pat ir atvirkščiai: jei šeimoje buvo fiziškai ar
psichologiškai smurtaujama, dažnai tai kartojasi ir ten užaugusių vaikų
šeimose − moteris pasirenka vyrą, kuris smurtaus, nes ji tiesiog
nesupranta, kad gali būti kitaip.
Norint, kad užaugęs
vaikas savo sukurtoje šeimoje sutartų gerai, mokėtų bendrauti su kitais
žmonėmis, atsižvelgti į juos, tėvams pirmiausia reikėtų atsižvelgti ir
vienas į kitą, ir į vaiką − reikia rodyti vaikui pavyzdį. Pagarbos
santykis turi būti tarp visų šeimos narių.
Dažnai žmonės
nepastebi, kad elgiasi kaip tėvai − jie sako, kad nekenčia vieno iš
tėvų, nes jis elgėsi blogai, tačiau ištyrinėjus to žmogaus elgesį
jaučiasi, kad jis daugelį dalykų daro taip pat, kaip jo nekenčiamas
vienas tėvų. Jei žmogus nematė gražiai sprendžiamų konfliktų, gražaus
bendravimo, bet matė žeminimą, pastarąjį priima kaip elgesio normą − jis
tiesiog nežino kitaip. „Galbūt žmogus savo šeimoje elgsis priešingai,
nei elgėsi jo tėvai, bet vistiek tam priešingam elgesiui įtaką padarė
būtent jo tėvų pavyzdys“,− kalbėjo gydytoja.
Draugų įtaka nenurungs tėvų pavyzdžio
Vaiko
noras ar nenoras būti panašiam į tėvus labai priklauso nuo raidos
etapo. Tėvai privalo priimti natūralų vaiko poreikį iš pradžių susilieti
sujais, o paskui atsiskirti. Kartais atsitinka taip, kad vaikai
pernelyg ilgai užsibūna toje stadijoje, kai jiems yra saugu būti
susiliejus su savo tėvais. Tokiu atveju tėvai turėtų šiek tiek stumtelti
jau užaugusį vaiką nuo savęs, padaryti jam daugiau erdvės iniciatyvai,
leisti jam prisiimti atsakomybę.
„Draugai
labai įtakingi paauglystėje. Iš kitos pusės, tėvų padėtas pagrindas iki
paauglystės ir jos metu turi didesnį svorį ir didesnę įtaką. Tėvai
padeda kertinius akmenis, ant kurių laikosi visa kita. Draugų įtaka bus
tiek stipri, kiek yra po apačia padėta tėvų ir nuo to priklausys, kiek
žmogus sugebės atsispirti kažkokiam netinkamam elgesiui. Paauglys,
aišku, galvoja, kad tėvai išvis nieko nereiškia ir apskritai su jais
niekas nesusiję, bet taip nėra“,− pasakojo G.G.Klimienė. Tėvų įtaka,
pavyzdys ir diegiamos vertybės persiduoda vaikui stipriai ir žymiai
daugiau nei bet kokių draugų aplinkui.
Vaikiškų drabužių parduotuvėlės idėja gimė augant dukrytei
Diana − jauna moteris, drabužius pradėjusi kurti sau ir augančiai dukrytei Gustinai dabar jais prekiauja Vilniuje įkurtoje „Modi Du“ krautuvėlėje. Diana – drabužių autorė ir dizainerė.
Kiekvienas
norintis netradicinių rūbų dizaino sprendimų savo vaikui „Modi Du“
krautuvėlėje ras paltukų, megztukų, skraisčių, kelnių, marškinėlių,
džinsų, džinsinių sijonukų, trikotažinių kelnyčių, bridžiukų ir netgi
sijonmaišių. Mamytės „Modi Du“ gali įsigyti barchatinių megztukų,
topukų, sijonmaišių, vasariškų suknelių, hareminių džinsinių kelnių.
Krautuvėlės siūlomi suaugusiųjų drabužiai dėl savo netradicinių formų
populiarėja ir tarp jaunimo, todėl Diana pradeda galvoti ir apie naują
kolekciją tėveliams.
Juk viskas prasideda nuo jausmo. Kai
tavo mergaitė nori tokio paties megztuko. Ir turėdama laisvo laio tu jai
tokį sukuri. O tada suknelę, šortukus, galų gale − paltuką. Kai
pamatai, kad tavo kūryba nebetelpa ne tik širdyje ar galvoje, bet ir
spintoje nori ja dalintis su kitais. Kad ir kiti vaikai būtų laimingi
galėdami antradienio rytą į darželį ateiti su tokiomis pačiomis
kelnytėmis kaip ir jų mamytė.