Lietuvos vaistų rinkoje toliau tęsiasi eksperimentai. Jų metu tiriama, kas nutiks trims milijonams bandomųjų triušių išmėginus kokį nors dar vieną abejotiną būdą atpiginti vaistus.

Nors iki šiol bandymų autoriai nepasiekė jokių rezultatų, greičiau priešingai, tai neatšaldė eksperimentuotojų užsidegimo. Todėl ir šį kartą sveikatos apsaugos valdininkai smalsiai stebi, kas atsitiks po to, kai nuspręsta, kad vaistus pacientui geriau tegu išrenka vaistininkai, o ne gydantys gydytojai.

Gydytojai nuo birželio receptuose gali nurodyti tik bendrinį preparato pavadinimą. Taip politikai siekia apsaugoti gydytojus nuo vaistų gamintojų įtakos.

Ar kam nors patiktų, jei mokytojui būtų leidžiama nurodyti tik tai, kad moksleivis turi nusipirkti lietuvių kalbos vadovėlį, o kokį konkrečiai – parinktų knygyno pardavėja. Absurdas? Tad kodėl gydytojas nebegali parinkti konkrečių vaistų?

Tarkime, kad vaistų rinka yra labai specifinė ir su niekuo nepalyginama, o gydytojai Lietuvoje skiria vaistus tik to gamintojo, kuris atnešė daugiausia kyšių.Ką darys gamintojas, kai nebeliko prasmės dosniai atsidėkoti gydytojams?

Puls nešti dovanų vaistininkams, nuo kurių žodžio šiuo metu priklauso vaistų gamintojų pelnas. Juolab kad analogiškų generinių (originalių vaistų kopijų) vaistų kainos kartais skiriasi labai nežymiai.

Pacientas verčiamas pasikliauti vaistininko nuomone, tiksliau, vaistininko palankumu vienam ar kitam gamintojui. Koks pacientui skirtumas, kad gamintojų dovanos kris nebe į gydytojų, o į vaistininkų kišenę?

Be to, gamintojams su keliais Lietuvos rinkoje dominuojančiais vaistinių tinklais bus kur kas lengviau rasti bendrą kalbą nei iki šiol įtikti tūkstančiams pavienių gydytojų.

Panaši tvarka jau veikė Lietuvoje prieš dešimtmetį, bet buvo atšaukta. Mat vaistinės tada ėmė pardavinėti brangesnius preparatus, ir valstybės išlaidos vaistams kompensuoti smarkiai padidėjo. Net jei šįkart vaistai ir nepabrangs, neigiamų pasekmių vis tiek nepavyks išvengti.

Žinoma, nereikėtų baimintis, kad vaistininkai vietoj preparato nuo kosulio paduos laisvinamųjų vaistų. Šie žmonės yra baigę farmacijos mokslus ir išmano, kuo vienas preparatas skiriasi nuo kito.

Neigiamos pasekmės gali išryškėti tik po kurio laiko. Skaičiuojama, kad dėl šios reformos darbą gali prarasti per 1800 farmacijos rinkoje dirbančių žmonių. Dauguma jų – gydytojo išsilavinimą turintys žmonės.

Visi jie taps nereikalingi, nes nebėra prasmės teikti gydytojams informacijos apie vaistus. Bet tai ne viskas. Turėtų įvykti grandininė reakcija.

Atsisakiusios medicinos atstovų, farmacijos įmonės nebemokėtų į biudžetą ir mokesčių už šiuos darbuotojus. Verslininkai neatnaujintų ir automobilių parko, taigi valstybė negautų pridėtinės vertės mokesčio (PVM) už parduotus automobilius, kaip ir akcizo už sunaudojamus degalus. 

Mažiau pajamų gautų ir viešbučiai: nebevyktų gydytojams skirti seminarai ir konferencijos. Be to, Lietuvoje sumažėtų vaistų pasirinkimas, nes gamintojai, kurių vaistų apyvarta smarkiai krinta, dažniausiai traukiasi iš tokios rinkos. Taip jau nutiko Graikijoje, iš kurios jau pasitraukė septynios tarptautinės vaistų gamintojos.

Vargu ar garsūs vaistų koncernai laikysis įsikibę mūsų šalies rinkos. Ji nėra tokia svarbi, pavyzdžiui, kaip Vokietijos ar Lenkijos. Tad ir didelio nuolankumo iš gamintojų neverta tikėtis.

Kitaip sakant, Lietuva gali išgarsėti kaip šalis, kurioje nepalankios sąlygos stambioms tarptautinėms farmacijos kompanijoms. Kitaip tariant, nepalankios sąlygos verslui.

Tuo Lietuvos valdžia jau seniai garsėja, ir ne tik farmacijos srityje. Neretai gražiais norais apipintais veiksmais taip sujaukiama situacija, kad verslininkai apskritai nusprendžia nekišti nosies į Lietuvą.

Tuo tarpu reformos privalumų reikėtų ieškoti saulėtą dieną ne šiaip su žiburiu, bet su tuzinu galingų prožektorių.

Vaistininkai turi pasiūlyti žmogui pigiausių vaistų. Tai – gerai.

Gerai ir tai, kad monitoriuose pateikiamos skirtingų gamintojų siūlomų analogiškų preparatų kainos. Pirkėjas gali jas palyginti. Bet niekas neįpareigoja turėti tų pigiausių vaistų.

Taigi realiai žmogui bus pasiūlyti nebūtinai pigiausi preparatai, o tokie, kokių užsakys vaistinės šeimininkas.

Jeigu rinkoje būtų sveika konkurencija, vaistinės stengtųsi pasiūlyti kuo įvairesnių vaistų, tarp jų – ir pačių pigiausių. Tačiau dabar daugelis vaistinių tinklų susiję su didmeninės prekybos įmonėmis. Todėl realiai konkurencijos nėra arba ji iškreipta.

Gali būti ir taip, kad naujoji tvarka liks tik lengvai apeinamas formalumas. Jau dabar vaistinėse galima pamatyti pacientų, kurie atsinešę receptą su bendriniu pavadinimu iš kitos kišenės traukia lapelį su gydytojo užrašytu konkrečiu vaistu.

Tokiu atveju valdininkai galės įsirašyti į savo nuopelnų sąrašą dar vieną nepavykusį eksperimentą atpiginti vaistus.

 

L.Rytas