Mūsų aplinkoje vis dažniau pasirodo terminas „genetiškai modifikuoti organizmai“ arba jo trumpinys „GMO“. Mokslas kol kas negali drąsiai atsakyti, ar genetiškai modifikuotas maistas yra saugus, nes genų inžinerija maisto pramonėje pradėta taikyti gana neseniai. Galbūt po kelių dešimčių metų, o gal ir greičiau, bus aišku, ar GMO turintis maistas žmonijai neša daugiau naudos, ar tai dar vienas žalingas eksperimentas.
Terminą „genas“ pirmą kartą 20 amžiaus pradžioje panaudojo danų kilmės genetikas Vilhelmas Johansenas. Genai svarbūs paveldėjimui – juose užkoduota informacija, nulemianti individualias organizmo savybes, pavyzdžiui, akių spalvą, plaukų banguotumą ar nosies formą.
Genų inžinerijos pradžia laikoma 20 amžiaus antroji pusė. Į pagalbą pasitelkiant specialius fermentus, kurių ypatinga savybė yra sugebėjimas sukarpyti ir sujungti DNR fragmentus, iš vieno į kitą organizmą įmanoma perkelti tam tikras savybes koduojančią informaciją ir pakeisti to organizmo savybes. Žmogus pasirenka, kokias savybes reikia pakeisti, pavyzdžiui, norima, kad iš šių saulėgrąžų būtų išspaudžiamas aliejus, turintis daugiau tam tikrų riebalų rūgščių.
Pirmasis toks organizmo savybių pakeitimas buvo atliktas su bakterijomis, kitaip vadinamomis žarnyno lazdelėmis (E. coli). Po sėkmingų bandymų su šia bakterija pradėti genų inžinerijos tyrimai su kitais organizmais: įvairiais mikroorganizmais, virusais, augalais, gyvūnais. Genų inžinerija vis plačiau naudojama farmacijos pramonėje, kuriant vaistinius preparatus nuo labai sunkių sutrikimų ir iki šiol dar neišgydomų ligų. Plačiai genų inžinerija pritaikoma ir maisto pramonėje – visame pasaulyje labai paplitę genetiškai modifikuoti grūdai, aliejiniai augalai, pakeistų savybių pienas ir jo produktai, pagaminti naudojant modifikuotas bakterijas ir fermentus. Tai tik keletas pavyzdžių, kaip šiuo metu panaudojama genų inžinerija – įvairių būdų ir produktų kasdien vis daugėja.
20 amžiaus pabaigoje JAV Maisto ir vaistų administracijos tarnyba (FDA) pripažino pirmuosius pakeistų savybių pomidorus, teigdama, kad jų charakteristikos yra tokios pačios, kaip ir paprastų pomidorų. Šie transgeniniai pomidorai pasižymėjo vėlyvu sunokimu. Vėliau buvo pripažintos sojos, atsparios herbicidams, kukurūzai, nebijantys kenkėjų, bulvės, kurių negalėjo sunaikinti vabalai, rapsai, iš kurių spaudžiami pakeistų savybių aliejai ir panašiai.
Visame pasaulyje auginama labai daug transgeninių kultūrų, didėja užimami žemės plotai, o pati didžiausia augintoja yra JAV. 1997 metais Jungtinės Amerikos Valstijos pirmą kartą eksportavo genetiškai modifikuotus kukurūzus ir sojos pupeles į vakarų Europos šalis. Europoje šiuo metu GMO plačiai naudoja Anglija ir Prancūzija bei kitos šalys.
Nors genų inžinerijos panaudojimas maisto pramonėje eksponentiškai didėja, pradėta abejoti GMO teikiama nauda ir vis dažniau iškyla daugybė klausimų, susijusių su galima žala žmogaus organizmui. Pastebima, kad atsiranda vis daugiau įvairiems maisto produktams alergiškų žmonių. Pasirodo vis daugiau spėliojimų, kad dėl to gali būti kaltas genetiškai modifikuotas maistas, nes maisto produktuose, pakeičiant jų savybes, galėjo atsirasti organizmui pavojingų alergenų ir toksinių medžiagų. Galbūt žmogus alergiškas žemės riešutams ir jo valgomose bulvėse genų inžinerijos būdu galėjo būti įterpta būtent šiems riešutams būdingos genetinės informacijos. Tai sukelia rimtą pavojų ne tik žmogaus sveikatai, bet ir jo gyvybei. Iš tikrųjų genetiškai modifikuotų organizmų žalos rizika organizmui yra neprognozuojama, teigiama, kad jų vartojimas gali paskatinti naujų, iki šiol nežinomų ligų atsiradimą, gali susilpninti natūralų žmogaus imunitetą ir sukelti neprognozuojamų padidinto jautrumo reakcijų.
Reikėtų nepamiršti ir galimos žalos pasaulio augalijai ir gyvūnijai. Žmogus jau labai rimtai įsikišo į natūralią atranką, pastebima, jog padaugėjo tam tikrų atsparių kenkėjų ir piktžolių. Gali būti, kad žmogus jau nebegalės sukontroliuoti rizikingų genų išplitimo pasaulyje. Be to, natūrali pasaulio biologinė įvairovė, deja, jau negrįžtamai pažeista.
Kadangi mokslas vis dar negali atsakyti, ar genetiškai modifikuoti maisto produktai daro žalą sveikatai, vertėtų jų vengti. Nors ir teigiama, kad genetinė informacija tiesiog suvirškinama ir niekaip negali pakeisti žmogaus organizmo, vis dėlto kyla labai daug klausimų. Reikia tikėtis, kad į juos vieną dieną bus galima tiksliai atsakyti.
Būtent dėl tokių priežasčių žmogus vėl atsigręžia į natūraliai užaugintą maistą, todėl itin skatinamas ekologiškų ūkių plitimas.
Autorius: farmacininkė Rūtelė Foktienė.