Gimę svajoti

Atrodytų, kad užsiėmus rimtais moksliniais reikalais svajojimas tampa
vienu iš pagrindinių proto uždavinių – neišsenkantis išradingumo šaltinis ir
scena socialiniams įgūdžiams repetuoti. Tai galbūt netgi yra mūsų sąmoningumo
pagrindas. Galbūt viskas, ko mums reikia – tai leisti savo mintims pakeliauti.
Ir nedrausti to daryti mažiesiems.

Varnų skaičiavimas, oro pilių statymas, klajojimas padebesiais, fantazavimas.
Nereikia daugybės vieną ir tą patį reiškiančių žodžių, kad suprastume, jog
svajojimo mes nevertiname pernelyg teigiamai.
Kiek mokinukų buvo nubausta, iš kiek buvo pasišaipyta už tai, kad jie leido savo
mintims iškeliauti kažkur toli, kai mokytoja ar mokytojas norėjo, kad jie
susikauptų ties kuo nors svarbiu?
Tačiau, pasak Washingtono universiteto St. Louise (JAV) neurologo Marcuso
Raichle, kiekvienas taip daro, „jie žino, kad jie taip daro ir žmonėms paprasta
suprasti, kai tą daro kiti“.
Iš tikrųjų psichologai ir neurologai mano, kad 15-50 proc. savo ne miego laiko
mes praleidžiame svajonėse – kitaip tariant, mintimis nuklydę nuo savo
tiesioginio užsiėmimo ar išorinio dirgiklio pasineriame į vidines mintis,
fantazijas ir jausmus.
O kai mūsų smegenys neturi jokio rimto darbo, jos įsijungia ir intensyviai
veiklai aktyvuoja visą nervinį tinklą, skirtą peržvalgai to, ką jau žinome ir
naujų pasaulių įsivaizdavimui – kitaip tariant, svajojimui.
Tačiau iki šiol buvo manyta, kad svajojimas – tai ne šiaip laiko gaišimas, o
netgi kažkas artimo patologijai. Senuose psichologijos vadovėliuose įspėjama,
kad pernelyg dažnas svajojimas gali pastūmėti į beprotybę, o Pirmojo pasaulinio
karo metais į JAV kariuomenės klausimyną, buvo įtrauktas teiginys „Aš dažnai
svajoju“, kuriuo buvo bandomi atsijoti į neurotiškumą linkusius šauktinius.
Netgi šiais laikais mes taip netoleruojame dėmesio nesukauptumo – ypač mokyklų
klasėse – kad netgi vaistais gydome į svajones linkusius vaikus.
„Per XX a. tik nedaugelis žmonių tyrė svajojimo reiškinį. Vyraujančioje
psichologijoje tai buvo iš esmės apleistas reiškinys“, – „Psychology Today“
teigė Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje (JAV) psichologas Jonathanas
Schooleris.