Po beveik trisdešimties metų darbo Jonavos ligoninėje, iš kurių pusę dirbo administratoriumi (iš pradžių Ortopedijos traumatologijos skyriaus vedėju, vėliau – ligoninės vyriausiuoju gydytoju), ortopedas traumatologas Ivanas Dorošas pernykštę vasarą nepabūgo priimti naujo iššūkio – tapo Respublikinės Panevėžio ligoninės direktoriumi. Didžiulė chirurginės veiklos patirtis neužgožė jo, profesionalaus vadybininko ir organizatoriaus, gebėjimų bei įgytų žinių, lemiančių atsakingo darbo sėkmę. Nors tikroji daktaro aistra – darbas operacinėje, šiuo metu daugiausia laiko ir dėmesio tenka skirti administracinei veiklai. Šis pokalbis – tai galimybė artimiau susipažinti su charizmatiška, veiklia, jėgų užsibrėžtam tikslui pasiekti negailinčia, jautrios sielos gydytojo asmenybe.
Jau antrus metus vadovaujate Respublikinei Panevėžio ligoninei, tikriausiai jau spėjote „apšilti kojas“ naujame kolektyve. Kaip jaučiatės?
11 metų vadovavau rajono ligoninei ir šios mano patirties svarba – neabejotina, tačiau pereiti iš įstaigos, kurioje dirba 400 darbuotojų ir stacionare gydoma 150 ligonių, į apskrities ligoninę su dviem tūkstančiais darbuotojų ir tūkstančiu lovų ligoniams, teikiančią daug platesnio spektro medicinines paslaugas, nėra paprasta. Turėjau susitaikyti su mintimi, jog teks priimti visiškai nepažįstamo kolektyvo požiūrį į naują narį, vadovą – kiekvienam bus įdomūs ir svarbūs naujojo direktoriaus ketinimai, būsimos veiklos strategija ir su tuo susiję galimi pokyčiai. Kita vertus, nejaučiau jokios baimės: jei ryžausi dalyvauti Sveikatos apsaugos ministerijos organizuotame konkurse, vadinasi, pakako pasitikėjimo savimi, vidinės nuostatos, jog kai ką sugebu. Dabar jaučiuosi gerai, esąs savo vietoje. Džiaugiuosi, jog susiklostė dalykiški santykiai su ligoninės kolektyvo nariais. Daugelį metų tvirtinau: jeigu į darbą eini su džiaugsmu, o ne dejuodamas – viskas gerai. Aš savo darbu patenkintas, kaip ir bendradarbiais. Kasdien vyksta darbiniai procesai, kuriuose dalyvaujame, todėl man svarbiausia – darbuotojo patirtis, kvalifikacija, vertinu komandinį darbą.
Pradėdamas eiti atsakingas didelės gydymo įstaigos vadovo pareigas neslėpėte ambicijų paversti šią ligoninę pavyzdine. Labai daug dėmesio skiriate teikiamoms paslaugoms. Tai rimti įsipareigojimai. Kaip sekasi juos įgyvendinti?
Atėjau į šią įstaigą turėdamas labai aiškią veiklos viziją. Įstaigos veiklos rezultatai labiausiai priklauso ne tik nuo gero darbo organizavimo, kvalifikuotų specialistų, bet ir nuo finansinių išteklių. Mūsų ligoninės finansinė padėtis, kaip ir daugumos šalies gydymo įstaigų, yra labai trapi. Net ir įvykiai, kurie nėra tiesiogiai susiję su medicina, gali neigiamai atsiliepti įvairioms gyvenimo sritims, sveikatos apsaugai – taip pat. Vis dėlto, praėjus vieneriems darbo metams Panevėžio ligoninėje, galiu pasidžiaugti, jog buvęs didžiulis finansinis šios ligoninės „minusas“ dabar sumažėjęs perpus. Šių metų pabaigoje, tikiuosi, pavyks dar labiau sumažinti skolas, ir rezultatai bus dar geresni. Man, kaip ligoninės vadovui, nelabai suvokiami kai kurių kolegų (ligoninių vadovų) sprendimai atsisakyti nepelningų, nors ir labai reikalingų paslaugų. Panevėžio regionas – penktadalis Lietuvos, nuo kurios nutolusiais universitetiniai centrai gerokai nutolę, todėl Panevėžio ligoninė šiame krašte – vienintelė respublikinė gydymo įstaiga, teikianti plataus spektro medicinos paslaugas. Mes sulaukiame ne tik Lietuvos šiaurės rytuose gyvenančių pacientų, bet ir iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kitų miestų. Tai rodo mūsų teikiamų paslaugų ir specialistų darbo aukštą kokybę ir pasitikėjimą. Nors per pirmąjį šių metų pusmetį ligoninė negavo visų lėšų, skirtų stacionarinėms paslaugoms (šios paslaugos apmokamos pagal „plaukiojantį“ balą), mes neatsisakysime veiklos, kuri galbūt nėra tokia pelninga, bet labai reikalinga žmonėms. Pavyzdžiui, kelionė iš Rokiškio į Vilnių sunkiems ligoniams gali būti lemtinga, o suteikus pagalbą pusiaukelėje, t. y. Panevėžio ligoninėje, tikimybė išgelbėti žmogaus gyvybę tampa reali. Kaip minėjau, mūsų specialistų kvalifikacija yra aukšta, nė kiek nenusileidžiame savo kolegoms, dirbantiems didžiuosiuose centruose. Mes teikiame daugiaprofilines paslaugas. Ir kuo jos sudėtingesnės, tuo ligoninės prestižas didesnis. Daugeliui galiu atrodyti didelis optimistas, bet mes labai stengiamės. Profesinį optimizmą gimdo sunkiu žmogui metu suteikta kvalifikuota pagalba bei uždirbti pinigai. Turint pakankamai lėšų, dalį jų galima būtų investuoti į naujausias technologijas ir medicininę įrangą. Deja, jų stygius trukdo tinkamai įgyvendinti šią veiklos strategiją. Šiandien mūsų regione nėra spindulinio gydymo įrangos onkologinėms ligoms gydyti. Manau, kad kažkada buvo priimtas neteisingas sprendimas neįrašyti spindulinio gydymo į mūsų ligoninės teikiamų paslaugų sąrašą. Kai kurių miestų ligoninės turi po kelis tokius aparatus, o Panevėžio regione jų nėra išvis, todėl mūsų krašto gyventojams tenka vykti gydytis toli nuo namų, kas sukelia didelius nepatogumus žmogui ir didina pacientams gydymosi išlaidas. Paslaugų teikimo klausimas aktualus dar ir todėl, kad Panevėžio regionas pirmauja Lietuvoje pagal senyvo amžiaus ir sergančių tam tikromis ligomis gyventojų skaičių. Be to, būtina atsižvelgti ir į socialiai pažeidžiamus žmones, gyvenančius, pavyzdžiui, Biržuose, Pakruojyje, kurie priversti važiuoti atlikti onkologinio gydymo procedūrų į Vilnių, Kauną. Privalome užtikrinti žmonėms gydymo paslaugų prieinamumą, todėl labai norime išplėsti mūsų ligoninės paslaugų spektrą, pagerinti jų kokybę ir siekti universitetinės ligoninės lygio.
Savo galimybes pasitikrinote Jonavos rajono ligoninėje – daug metų sėkmingai dirbote klinikinį darbą, operavote ligonius. Sakykite, kuri iš veiklos sričių jums labiausiai priimtina ir mėgstama, kitaip tariant – kur geriausiai realizuojatės?
Esu ortopedas traumatologas. Man iš tiesų labiau patinka klinikinis darbas. Neoficialiuose pokalbiuose esu sakęs, jog direktoriavimas – mano hobis, o tikrasis darbas – operacinėje. Anksčiau (dirbant Jonavos ligoninėje) net sulaukdavau priekaištų, jog pernelyg ilgai užsibūnu operacinėje. Kita vertus, visi buvo patenkinti, nes ne vien direktoriaudamas, bet ir operuodamas ligonius sutaupydavau – daugumą paslaugų ligoninei būtų reikėję pirkti. Kaip administratorius, kasdien primenu chirurgams, kad jie yra gydytojai, o ne lošėjai ir turi atsakingai dirbti operacinėje. Mano požiūris paprastas: chirurgas baigia darbą tada, kai nelieka operacijos laukiančių ligonių. Operuoju dėl kelių priežasčių: norėdamas padėti žmonėms, kad neprarasčiau kvalifikacijos ir kad gerai jausčiausi.
Administracinis darbas, nors ir garbingas, jums didelio pasitenkinimo neteikia?
Labai nemėgstu popierizmo, bet… tenka. Mano komandoje turi dirbti atsakingi, kvalifikuoti, protingi specialistai, kuriais bet kokiu momentu galėčiau pasitikėti. Tai svarbiausias mano, kaip vadovo, darbo principas. Visą laiką mokiausi pats, sėmiausi patirties. Iki šiol autoritetais išliko tuometiniai Respublikinės Šiaulių ligoninės medikai: chirurgas dr. Zigmas Vaišvila, dr. Danielius Devėnas, urologas dr. Adolfas Stakėnas, profesorius Jurgis Brėdikis. Jie man buvo geriausi pavyzdžiai, į kuriuos stengiausi lygiuotis. O ką kalbėti apie šviesaus atminimo kaunietį prof. Petrą Baubiną, kuris buvo nuoširdumo, tėviškumo, gėrio, profesionalumo, išminties pavyzdys. Su didžiule pagarba dažnai prisimenu Kauno medicinos instituto kuratorių Vytautą Mildažį. Gaila, kad kai kurie šiandieniniai jauni specialistai šias vertybes dažnokai suniveliuoja.
Nors esate ukrainietis, tačiau puikiai kalbate lietuviškai. Sakykite, kada ir kokios aplinkybės jus atvedė į Lietuvą? Kas lėmė, kad į mūsų žemę stipriai įleidote šaknis?
Gimiau ir augau Ukrainoje. Į Lietuvą atvedė likimas – čia atlikau karinę tarnybą. Mane visada domino medicina – svajojau apie gydytojo profesiją. Tarnaudamas Kaune sužinojau, kad čia yra medicinos institutas, o jame – studentų grupė, kurioje gali studijuoti kitataučiai. Buvau nusprendęs po karinės tarnybos studijuoti Ukrainoje, bet sužinojęs apie sunkias įstojimo į mano šalies aukštąsias medicinos mokyklas sąlygas (didelė korupcija), pradėjau labai rimtai domėtis galimybe studijuoti Lietuvoje. Kadangi mokiausi nacionalinėje mokykloje, o egzaminus stojant mokytis Lietuvoje, reikėjo laikyti rusų kalba, teko ieškoti mokytojų, kurie padėtų pasiruošti fizikos, biologijos, chemijos egzaminams. Karinio dalinio vadovai leido išeiti iš kareivinių pas korepetitorius. Taigi, 1976 metais įstojau į Kauno medicinos institutą. Jį baigęs, galėjau grįžti į gimtinę, bet studijuodamas sukūriau šeimą (žmona – lietuvė). Tai ir buvo pagrindinis motyvas likti Lietuvoje. Kita pasilikimo Lietuvoje priežastis – baigus studijas buvo privaloma atidirbti keletą metų šalyje, kurioje įgytas aukštasis išsilavinimas. Visą laiką buvau auklėjamas tautiškumo dvasia. Man labai patinka lietuviškas mentalitetas, pagarba savo tėvynei, tautai, tradicijoms. Visada gerbiau šią šalį ir visiems sakydavau: tokia maža tauta, tik 3 milijonai, bet kaip puikiai tausoja ir myli savo kalbą, tą meilę skiepija savo vaikams. Šiais metais sukako 40 metų, kai gyvenu Lietuvoje. Šiandien aš realizuojuosi per jūsų mentalitetą. Lietuviai man padėjo išsaugoti savo tautiškumą, nacionalinius bruožus ir kt. Aš gerbiu jūsų kalbą, papročius, man patinka jūsų temperamentas, tolerancija visų tautybių žmonėms. Beje, Jonavoje mane visi vadina Jonu. Jonavoje per Jonines būdavau „didžiausias Jonas“. Visiems sakau, jog esu laimingesnis už visus, nes turiu ir gimtinę, ir tėvynę. Gimtinė – Ukraina, o tėvynė – Lietuva.
Pasirinkote labai įdomią ir nelengvą medicinos sritį – chirurgiją, likote gyventi Lietuvoje. Ar šių sprendimų niekada netemdė nusivylimo šešėlis?
Ne, niekada nesigailėjau, kad pasirinkau šią profesiją ir gyvenamąją vietą. Baigęs studijas gavau paskyrimą į Respublikinę Šiaulių ligoninę. Vėliau savo darbinę ir gyvenimo patirtį kaupiau Jonavoje, tapau Jonavos ligoninės vadovu. Chirurgija mane domina pirmiausia dėl to, kad ji – tai proto ir talento junginys. Ir ne kiekvienam duota tapti geru chirurgu. Dirbdamas Jonavoje gavau pasiūlymą užimti laisvą Traumatologijos skyriaus vedėjo vietą.Atsisakiau, nes nesijaučiau stiprus šioje srityje (iki tol dirbau abdominaliniu chirurgu). Nenorėjau prastai pasirodyti prieš tikrai kvalifikuotus kolegas ortopedus traumatologus. Todėl natūraliai subrendo mintis gilinti žinias šioje srityje. 1988 m. įstojau į klinikinę ordinatūrą, mokiausi pas prof. Petrą Baubiną Kauno medicinos instituto Traumatologijos ir ortopedijos katedroje. Besimokant susiklostė labai glaudūs ryšiai su profesoriumi, kuris man buvo ir mokytojas, ir tėvas. Baigęs klinikinę ordinatūrą, grįžau dirbti į Jonavą, savo darbe pradėjau taikyti naujas gydymo metodikas, kurias buvau įvaldęs. 1994 m. vienas pirmųjų Lietuvoje rajono ligoninėje pradėjau daryti artroskopines kelio sąnario operacijas. Tokios operacijos iki tol buvo atliekamos tik universitetinėse ligoninėse. Rajono ligoninei tai buvo didžiulė naujovė (jau nekalbant apie klubo sąnario endoproterzavimą). 13 metų vadovavau Jonavos ligoninės Traumatologijos ir ortopedijos skyriui. 2002 metais tapau šios ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Pradėjęs dirbti suvokiau, kad man trūksta ekonomikos žinių. Tuo metu mano dukra įstojo į Žemės ūkio akademiją, sūnus pradėjo studijuoti Kauno technologijos universitete, todėl ir aš drąsiai pasekiau jų pavyzdžiu – pasirinkau KTU Ekonomikos ir vadybos magistrantūrą. Esu reiklus sau ir darbui, kurį dirbu. Jei trūksta žinių – spragas visada stengiuosi užpildyti. Šiandien labai gailiuosi tik vieno – kad sovietmečiu nesiėmiau medicinos mokslų daktarinės disertacijos rašymo, o juk prof. P. Baubinas primygtinai siūlė. Nemėgau popierizmo, nemėgstu jo ir dabar.
Gyvenate name, kurį pasistatėte. Pastaruoju metu, matyt, retokai jame būnate. Ar neliūdna, kad jaukia savo namų šiluma galite pasidžiaugti tik savaitgaliais, kai sugrįžtate iš darbų Panevėžyje?
Taip, Šveicarijoje (Jonavos raj.) turiu namą, kurį statėme ilgai ir sunkiai, išpuoselėjome jo aplinką. Bet žmogaus gyvenime, mano įsitikinimu, svarbiausia ne pastatai, o tai, kas tavęs laukia sugrįžusio. Ir tai ne vien tik artimi žmonės, bet ir visi mano augintiniai. Namuose pailsiu, pasisemiu gerų emocijų, atsigaunu po įtemptos darbo savaitės.
Visiems vadovaujantį darbą dirbantiems, daug kitų įsipareigojimų turintiems asmenims natūraliai trūksta laisvo laiko poilsiui, maloniems užsiėmimams. Bet jūs atrandate progų savo pomėgiams įgyvendinti, tiesa?
Pirmiausia paminėčiau gyvūnus, kurie man labai rūpi ir kurie yra mano gyvenimo dalis. Neįsivaizduoju gyvenimo be jų. Turiu ir kitų pomėgių. Prieš keletą metų Jonavoje įkūrėme liaudies muzikos kapelą „Jonė“, kuriai iki šiol vadovauju. Pats groju armonika, nors pagrindinis mano instrumentas – lūpinė armonikėlė, kuria išmokau groti dar vaikystėje. Kai man buvo šešeri, dėdė padovanojo man armonikėlę, kurią išsaugojau iki šiol ir ja dar groju, nors šiam instrumentui jau daugiau nei pusė amžiaus. Visi kapelos dalyviai, išskyrus mane, lietuviai. Muzika ir daina mums – išraiškos priemonė, kuri padeda skleisti tautiškumo ir kultūros dvasią. Mūsų kolektyvas, kurio repertuare yra nemažai ir ukrainietiškų dainų, aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose: neseniai dainavome ir grojome Ignalinoje vykusiame festivalyje, koncertavome Ukrainos ambasadoje, o varžytuvėse „Duokim garo“ buvome nukeliavę net iki pusfinalio. Lietuviai puikiai dainuoja ukrainietiškai. Svarbiausia, kad gerbiame vieni kitus. Tokią saviraiškos formą itin vertinu. Labai mėgstu keliauti, daug dėmesio skiriu sportui – savo kūno fiziniam tobulinimui. Prieš kurį laiką susižavėjau šiaurietiškuoju ėjimu ir jį propaguoju. Manau, kad tai pats geriausias sportas žmonėms, įžengusiems į penktąją dešimtį. Gyvenimo aplinkybės lėmė pačiam išmokti šeimininkauti virtuvėje, todėl kartais labai mėgstu išbandyti įvairius receptus, nustebinti artimuosius, draugus savo kulinariniais gebėjimais. Mano firminis patiekalas – krosnyje keptos bulvės pagal ukrainietišką receptą. Esu didelis kulinarinių televizijos laidų gerbėjas. Namuose turiu kaimišką duonkepę, kurią stengiuosi naudoti. Man patinka lengva, graži poezija, tik, gaila, šiam pomėgiui labai stinga laiko. Esu labai sentimentalus ir kartais dėl to pykstu ant savęs. Bet nieko nepakeisi – toks jau mano charakterio bruožas.
O svajonės – ar jos randa vietos Jūsų dvasinio pasaulio labirintuose?
Esu tikintis – sąmoningai ir giliai. Ir labai noriu įgyvendinti vieną svajonę – įstoti ir baigti teologijos studijas. Turiu ir kunigų rekomendacijas. Kokio tikslo siekiu? Paprasto – dabartinę karjerą kada nors baigsiu, o ką veiksiu ateityje? Jei tokia mintis į galvą būtų šovusi prieš 40 metų, būčiau pasukęs į kunigų seminariją. Na, o kol kas visapusiškai atsiskleidžiu darbe, todėl labai gerai jaučiuosi. Noriu gražiai sutvarkyti ir įrengti netoli Biržų esančią Likėnų reabilitacijos ligoninę. Įsivaizduoju, kad tai turėtų būti sveikatos centras, kuriame žmonės galės sėkmingai gydytis bei stiprinti sveikatą. Šis projektas jau pradėtas įgyvendinti, tačiau visiškai jį užbaigti reikalingos nemažos lėšos. Apie tai galėčiau pasakoti valandų valandas.
Kalbėjosi R. Pečeliūnienė