+3
-2
+1
Gyvasis ir negyvasis vanduo

Gyvasis ir negyvasis vanduo

Vanduo mūsų gyvenime turi ypatingą reikšmę, todėl nuo vartojamo vandens kokybės tiesiogiai priklauso mūsų sveikata ir gyvybė.


pasakų ir padavimų esame girdėję apie gyvąjį ir negyvąjį vandenį,
atgaivinantį pasakų herojus ir užgydantį žaizdas. Kažkada tai buvo
laikoma tik pasakomis, tačiau neseniai paaiškėjo, kad gyvasis ir
negyvasis vanduo egzistuoja iš tikrųjų.

Žinoma, gyvasis vanduo
nėra gyvas tiesiogine prasme, mirusiųjų jis neatgaivina, taip pat kaip
negyvasis vanduo nėra nuodai, kurių paragavęs bet kas kristų negyvas.
Taigi, kuo skiriasi gyvasis vanduo nuo paprasto vandens? Nunešus tokio
vandens ištirti į laboratoriją, nieko ypatingo nebūtų rasta – ir jo
cheminė sudėtis, ir fizinės savybės yra tokios pat, kaip paprasto
vandens.

Dar neseniai buvo manoma, kad švarus, dezinfekuotas
vanduo, kuriame nėra pavojingų cheminių junginių nei kenksmingų mikrobų
yra pakankamas mūsų organizmui. Tačiau be savo cheminės ir
bakterologinės sudėties vanduo turi ir kitas žmogui labai svarbias
charakteristikas. Viena iš jų – rūgščių ir šarmų pusiausvyra, trumpai
vadinama pH.

Beveik visi mūsų organizmo skysčiai yra šarminio
pobūdžio, išskyrus seiles, skrandžio sultis ir šlapimą, todėl
tinkamiausias žmogui geriamas vanduo toks, kurio pH ne mažiau kaip
7,35-8,0.Tačiau dauguma mūsų vartojamo geriamo bei mineralinio vandens, o
taip pat sulčių, turi žymiai mažesnį pH, dažniausiai nuo 2,5 iki 5,
todėl mūsų organizmui tenka eikvoti daug jėgų ir resursų neutralizuojant
jam įpiltą „rūgštį“. Jeigu mūsų organizmas būtų lyg automobilio
variklis, įpylus į jį netinkamo vandens, gyvybinės funkcijos sutriktų –
kaip automobiliui, naudojančiam benziną, įpylus dyzelino. Tačiau gamta
pasirūpino, kad organizmas galėtų pakeisti gautą skystį ir paversti jį
sau tinkamu, atstatant reikalingą rūgščių ir šarmų pusiausvyrą.
Medžiagos, reikalingos tokiam perdirbimui, imamos iš savo paties
organizmo: iš organų, kaulų, nagų, plaukų.

Paradoksas, tačiau
kartais daugiau rūpinamės į automobilį pilamo benzino ar alyvos kokybe,
negu vandens, kurį geriame. O automobilį juk galima suremontuoti,
pakeisti, tuo tarpu kai sveikata yra viena.

Šiandien visame
pasaulyje vis populiarėja biutiniai vandens jonizatoriai, kurie ne tik
išvalo vandenį, bet ir reguliuoja jo pH. Gyvasis ir negyvas vanduo
gaminamas elektrolizės būdu. Elektros srovei tekant per vandenį,
keičiasi jo struktūra, tačiau gyvybiškai svarbios dalelės ir visi
mikroorganizmai išlieka. Rūgštinį vandenį, kuris susirenka prie teigiamu
krūviu įkrauto anodo, vadina „negyvuoju“ vandeniu, o šarminį, esantį
prie neigiamu krūviu įkrauto katodo, vadina „gyvuoju“.

„Gyvasis“
vanduo, arba katolitas, minkštas, šviesus, kartais su baltomis
nuosėdomis. Jo pH 10-11. „Negyvasis“ vanduo anolitas – rudas, rūgštokas,
specifinio kvapo. Jo pH 4-5.

Gyvasis vanduo yra šarminio
pobūdžio. Jis yra skirtas gerti.  Savo skoniu primena lietaus vandenį.
Tai labai stiprus biostimuliatorius, puikiai atstatantis organizmo
imuninę sistemą. Gyvasis vanduo, ypač vartojamas kartu su vitaminais,
yra tikras gyvybinės energijos šaltinis. Gyvasis vanduo žymiai
efektyviau, negu paprastas vanduo, prasiskverbia į audinius. Tai
natūralus antioksidantas.

Toks  vanduo aktyvuoja organizmo
biologinius procesus, didina kraujo spaudimą, reguliuoja kalcio kiekį
kraujyje,stimuliuoja ląstelių atsinaujinimą, gerina apetitą ir medžiagų
apykaitą bei bendrą savijautą.

Gyvasis vanduo tinka ne tik žmogui,
jis puikiai pateisina savo pavadinimą. Net nuvytusios gėlės atsigauna,
jei pamerkiamos į vazą, pripiltą gyvojo vandens. Gyvasis vanduo ne tik
pats teigiamai veikia organizmą, jis taip pat sustiprina vaistinių
augalinių preparatų poveikį. Japonijoje ir Uzbekistane gyvasis  vanduo
oficialiai įteisintas kaip gydymo priemonė.

Deja, gyvasis vanduo
savo biochemines ir gydomasias savybes gana greit praranda saugant.
Uždengtame inde tamsoje jį galima išsaugoti iki dviejų parų.

Negyvasis
vanduo, arba anolitas, yra rūgštinis ir pasižymi stipriomis
baktericidėnimis savybėmis,  lėtina organizmo bioprocesus,. Negyvojo
vandens gerti nerekomendauojama, jis daugiau skirtas išoriniam
naudojimui: skalavimui, plovimui, tepimui. Skalaujant burną, galima
išsigydyti anginą, nustoja kraujuoti dantenos. Dėl savo baktericidinių
savybių labai puikiai tinka dezinfekuoti žaizdas, plauti ligonių
patalynę, indus, tvarsčius, o taip pat ir patalpas. Negyvasis vanduo
padeda atsikratyti namuose atsiradusių parazitų – blusų ar blakių.

Paruoštas  negyvasis vanduo gali būti gana ilgai saugomas ir nepraranda savo savybių.

Nei gyvasis, nei negyvas vanduo negydo atskirų ligų, o sveikatina visą organizmą.