Mano bėda suprantama tik moterims. Man 30. Myliu vyrą, jis mane taip pat.
Bet niekaip nesusilaukiam vaikelio. Nesisaugom 4 metus. Pas nevaisingumo
specialistus lankomės porą metų. Tyrimai parodė, kad galiu pastoti natūraliai,
bet iki šiol nepavyksta. Kiekvieną mėnesį ašaros, neviltis… Dažnai pagalvoju,
kad nenoriu gyventi. Vyras irgi kenčia, bet to neparodo. Gal ir verkia, kai
nematau. Kaip toliau gyventi, kaip atsitiesti?
Pastaraisiais metais atliktos keturios IUI (dirbtinio apvaisinimo būdas, kai
sperma ovuliacijos metu sušvirkščiama moteriai tiesiai į gimdą) nesėkmingos.
Pastaroji atlikta prieš 2 savaites, rezultatų nedavė. Vėl ašaros. Belieka
paskutinis žingsnis – IVF (embrionų įsodinimas). Bet jeigu ir tai nepavyks? Kas
tada?
Kaip toliau gyventi, kaip dirbti? Nematau prasmės. Ar įmanoma atsitiesti? Kitose
veiklose savęs nerealizuosiu. Aš ne karjeristė, o šeimos žmogus. Be vaikų savo
gyvenimo neįsivaizduoju. Kaip vėl atsitiesti ir patikėti, kad mūsų šeimai kada
nors pavyks? Esam kategoriškai nusiteikę prieš įsivaikinimą. Kasdien meldžiu
Dievą kad nėštumo testas parodytų II raudonas juosteles.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Moters troškimas turėti kūdikį, padovanoti žmogui gyvybę yra be galo stiprus.
Keturi metai laukimo turėjo būti vis labiau kankinantys. Juo labiau jei savo
išsipildymą regite tik šeimoje ir motinystėje. Troškimas išnešioti ir pagimdyti
vaikelį greičiausiai tapo vieninteliu gyvenimo tikslu, siekimu, kuris nemato
jokios kitos išeities.
Galiu tik įsivaizduoti, koks skausmas ir nusivylimas užvaldo jus eilinį kartą
nėštumo testo laukelyje išvydus vieną juostelę. Su didžiausia pagarba žvelgiu į
jūsų pastangas bei norą pasauliui padovanoti dar vieną žmogų. Ir patarinėti čia
būtų ne vieta ir ne laikas.
Daugiausia, ką galėčiau padaryti, tai pasiklausyti jūsų širdies verkimo: tylaus
ar nesitvardančio. Galėčiau palaikyti jūsų ranką, priimti skausmą, raudas
neprašydama liautis ir pasakydama, jog tam turite visas teises. Galėčiau pabūti
su jumis, kol apraudosite savo dalią ir bejėgiškumą prieš jums skirtą kelią. Ir
vienintelis dalykas, apie kurį galėčiau prabilti, tai apie jūsų maldas Dievui.
Minėjote, jog meldžiatės Jam kiekvieną dieną. Jei jūs tikite jo galia jums
padėti, pabandykite pasitikėti ir jo meile, skiriant jūsų šeimai šią nelengvą
užduotį – laukti vaikelio ne vienerius metus. Kiekvienas žmogus turi savo laiką
ir vietą gimti bei gyventi.
Nepriimdama to, kad dabar negalite susilaukti vaikelio, nematydama jokios kitos
išeities savo maldomis ne prašote, o reikalaujate. Reikalaujate ne tik iš
Dangaus, bet ir iš savęs vienintelio – tapti motina savo vaikui.
Visai neseniai žurnalas mamoms “Mamos žurnalas” išspausdino straipsnį, kuriame
moteris dalinosi apie tai, kaip ilgai negalėdama susilaukti savo vaikelio ryžosi
suteikti namus mergaitei iš vaikų namų. Už tai jam buvo atlyginta. Po kelių metų
jų šeimoje gimė sūnus.
Gebėjimas pačiomis sudėtingiausiomis akimirkomis pažvelgti į kito žmogaus
skausmą ne tik padeda išlaukti savų sunkumų pagalbos, bet ir įprasmina
skausmingą laiką. Minėjote, kad este kategoriškai nusiteikusi prieš įvaikinimą.
Gal verta dar kartą apsvarstyti šį klausimą, apsilankyti vaikų namuose,
pabendrauti su ten augančiais vaikais.
O gal ir nebūtina ką nors vaikintis, tiesiog savo laiką, kurį dabar turite,
pabandykite skirti meilės darbams. Šalia jūsų tikrai yra žmonių, kuriems lygiai
taip pat reikia meilės ir globos kaip ir jūsų laukiamam mažyliui.
Jei gyvenimas taip ir nesuteiks progos jums tapti tėvais, tuomet šalia esantys
asmenys, kuriais jus rūpinsitės, bus jūsų buvimo esmė. O jei atsipalaidavus jūsų
mintims ir nuolatinei įtampai pagaliau į pasaulį ateis jūsų vaikelis, jis tyrės
tėvus, kurie geba mylėti ne tik jį, bet ir šalia esančius.
Jei turite galimybę, pabandykite abu su vyru pasinaudoti šeimos konsultantų
pagalba (kontaktus galite gauti dar kartą parašiusi į redakciją ir nurodžiusi
savo gyvenamą vietą). Gal tai padės išlieti susikaupusius jausmus ir pamatyti
darbus, kuriuos dar turite nuveikti kūdikio belaukdami.
Nuoširdžiai su jumis. Vaida