Mano dukra, būsimoji pirmokė, kategoriškai atsisako eiti į mokyklą. Bandom visokias būdais ją prikalbinti. Siūlau eiti kartu į parduotuves išsirinkti kuprinę, sąsiuvinių, rašiklių ir kitų reikiamų priemonių, bet ji tik trypia kojomis ir sako, kad į mokyklą neis. Sakyčiau vaikas sustresavo artėjant rugsėjo pirmajai, bet tokie pareiškimai jau girdami nuo pavasario. Nuolat kartoja, kad bus labai gera, jei tik dar metus galės pabūti darželyje. Su vyresnėle tokių problemų neturėjome. Ji priešingai į mokyklą veržėsi. Net nežinau ką daryti, išgirdusi žodį mokykla ji griūna ant grindų ir prasideda isterija. Lina 

 

Pasak psichologų natūralu, kad vaikai baiminasi primos klasės. Juk ne kartą yra girdėję, kad žengus į mokyklą viskas pasikeis. Tai visai nauja erdvė. Juk ir suaugusieji pirmą dieną einant į naują darbovietę dreba kojos. Nežinia kaip priims kolegos ir panašiai. Vaikui viskas tas pats.

Tačiau dažniausiai jaunėlių nenoras eiti į mokyklą kyla iš vyresnėlių. Vaikams labai daug ir nereikia – užtenka vienos ar kelių vyresnio brolio ar sesės aštriau „mestelėtų“ frazių ir jų nuostata mokyklos atžvilgiu susiformuoja neigiama. Pavyzdžiui, jei pasitaikė taip, kad ruošiant pamokas vyresnėlė kažko nesuprasdama pyko ir verkė, jaunėlei mokykla iš karto asocijuojasi su kančia. Pasitaiko juk visko. Net ir pavyzdžio neturėdami vaikai neretai į mokyklą nenori eiti todėl, kad nežinomybė kelia baimę, o kartais ir labai didelę.
Tiesa, kartais ir perdėtas tėvelių rūpestis išgąsdina vaikus ir mokyklą jų akyse paverčia siaubu. Tėvai pernelyg nori apsaugoti savo vaiką nuo visų įmanomų nelaimių: kad kiti jį gali nuskriausti, kad sunku bus mokytis, kad bus nepavalgęs, kad bloga bus mokytoja. Pasak psichologų, savo nerimą ir baimes perduodame vaikams, kurios gali pasireikšti net per emocinius sutrikimus: mokyklos fobiją, išsiskyrimo ar socialinį nerimą.
Kiekvieno vaiko raida nuosekliai pereina tam tikras psichologinio brandumo krizes. Psichologinės galios bręsta nuosekliai, tarsi laipteliais. Kiekvienas laiptelis – tai kokio nors psichologinio sustiprėjimo uždavinys. Pradinuko amžius atitinka laiptelį, kurį mokslininkai pavadino kova tarp meistriškumo ir menkavertiškumo. Tai reiškia, jog šiame amžiaus tarpsnyje pasitikėjimo savimi tema yra svarbiausia.

Kadangi šis amžius sutampa su mokymosi pradžia, išmokti reikia daug: bendravimo, skaitymo, rašymo, naudotis visokiais instrumentais (pieštukais, žirklėmis, dažais). Svarbiausia – išmokti valdyti savo kūną ir juo pasitikėti. Reikia išmokti įvairiausių tikslių judesių. Jau nebegali judėti kaip nori ir kur nori. Reikia išmokti savarankiškai atstovauti save įvairiose aplinkybėse, daug ką prisiminti, kartais net pačiam pavalgyti ir pačiam skirstyti savo laiką, prisiminti daugybę dalykų. Taigi vaiko gyvenime atsiranda visas srautas naujų aplinkybių, kurios mokymosi sąvoką labai išplečia.

Komentuoja specialistas

Psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Minialgienė:

Leiskite mažyliui pajusti, kad šis etapas žymi jo išaugimą iš darželinuko į „didžiuką“. Tegu jis pasidžiaugia ir pasididžiuoja tuo. Darykite viską su džiaugsmu, tarsi ruoštumėtės į nežinomą naujus nuotykius žadančią kelionę.
Kad sumažėtų mokyklos nežinomybė ir nerimas, kylantis iš jos, nueikite kartu su vaiku į mokyklą, susipažinkite su ja. Apžiūrėkite mokyklos kiemą, įeikite į vidų, pasivaikščiokite, susiraskite, kur yra pradinukų klasės, kur jų tualetai, kur sporto salė ir valgykla. Idealu, jei galėtumėte iš anksto susipažinti ir su būsimąja sūnaus mokytoja, būsima klase, kur jis mokysis, ją apžiūrėti. Tai, ką pažįsti, „pačiupinėji“, jau negąsdina taip, kaip nežinomybė. 

Lietuvos sveikata