Labai norisi, kad mažylis draugautų ir žaistų su bendraamžiais, bet kol tai
nutinka, praeina nemažai laiko. Iš pradžių pypliukui pakanka paties savęs. Kada
užsimezga draugystė?
0–1 Esu tik „aš“
Mažylis su kitais vaikais nesusidraugauja greitai. Pirmaisiais gyvenimo metais
jam svarbiausia tėvų meilė ir rūpestis, žaisti su bendraamžiais nė neketina.
Maža to, į kitą vaikutį pypliukas žiūri kaip į lempą ar sienos apmušalus, t. y.
kitas jam įdomus tiek pat, kiek ir naujas daiktas, kurį galbūt norisi
pačiupinėti. Net jei pas jus atėjo draugė su savo mažyliu, kūdikiai kartu
juokiasi ir verkia, tai nereiškia, kad jie vienas kitą atjaučia ar supranta.
Mažyliai kitaip suvokia pasaulį ir tarsi kempinėlės sugeria įvairias kitų žmonių
emocijas. Jie gali verkti ar juoktis, bet nesuprasti, kodėl tai daro.
Sulaukęs vienų metukų vaikutis jau po truputį pradeda domėtis ne tik savo šeimos
nariais. Ima pastebėti ir tokio pat amžiaus bei ūgio žmogučius. Tačiau vaikučiui
atrodo, kad tas kitas ropojantis, vaikštantis ar guguojantis mažylis yra jis
pats – lyg veidrodžio atspindys. Todėl ir kitu vaikučiu domisi tarsi pačiu
savimi. Mielai „paragauja“ jo rankytės ar kojytės. Čiupinėdamas, tyrinėdamas, o
kartais net papešdamas kitą mažylis bando pažinti pats save. Bando susitapatinti
su kitu vaiku, todėl pamatęs, kad anas laiko pliušinį meškiuką, gali čiupti
lygiai tokį pat žaislą. Nenori atsilikti nuo savo „atspindžio“.
1 + Ne kartu, o šalia
Metukų vaikučiai paprastai bendrauja tylėdami. Net jei ir žaidžia tą patį
žaidimą, daro tai ne kartu, o šalia vienas kito. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad
dvi mergytės kartu žaidžia su lėlėmis, tačiau atidžiau pasižiūrėjus tampa aišku,
kad kiekviena tai daro atskirai. Nė viena mergaitė nemato ir nesidomi, ką su
savo lėlyte veikia kita. Tai, kad jos sėdi viena šalia kitos, netrukdo.
Ir vis dėlto nuo vienų metukų mažyliui reikia leisti susitikti su bendraamžiais
tam, kad suprastų, jog pasaulyje egzistuoja ne tik suaugusieji, o ir lygiai
tokie patys žmogeliukais kaip jis pats. Svarbu, kad po truputį mokytųsi kartu
žaisti, o vėliau – ir draugauti.
2 + Viskas mano
Kad kitas vaikas nėra „aš“, mažylis suvokia sulaukęs maždaug dvejų. Tada
prasideda ne vaikiška draugystė, kaip kad mes norėtume, o pyktis ir ašaros,
peštynės, muštynės. Anksčiau mažylis atiduodavo savo žaisliuką kitam, bet dabar
pravirksta, vos kitas prie jo prisiliečia. Ir tas kitas, pasirodo, visai nėra „aš“.
Apie atidavimą nė kalbos negali būti. Viskas yra „mano“, „mano“, „mano“. Ne tik
žaislai, bet ir mama, tėtis, sesutė. Mažylis, nesuprasdamas kito vaiko jausmų,
neretai bando taukštelėdamas jam per galvą. Ypač jei tokių gynybos būdų
prisižiūri per televizorių ar patiria savo kailiu. Na, jei tėvai jam retkarčiais
už nepaklusnumą pliaukšteli per užpakaliuką.
Jei mažyliai nesutaria, dažniausiai kalti būna tėvai. Paradoksalu, nes šie lyg
ir nori, kad vaikučiai draugautų. Nereikia kištis į nesmarkius jų pasistumdymus,
nes taip tik įtikinsite mažiuką, kad jis pats nemoka apsiginti ir yra silpnas.
Taip pat nereikėtų leisti, kad vaikai į pyktį atsakytų pykčiu. Geriausias
sprendimas – laiku pasitraukti iš kovos lauko. Tai didesnis menas nei kovoti.
3 + Savanaudiškumo dozė
Net ir trečiojo gimtadienio sulaukęs vaikutis vis dar būna savanaudis. Jam dar
nerūpi, ko nori kitas mažylis, kaip jis jaučiasi, svarbu, kad pačiam būtų gerai.
Susitikęs su kitais smėlio dėžėje nori būti dėmesio centras. Savaime suprantama,
kiti smėlio dėžės draugai nori to paties. Kartu trimečio pasaulis jau
prasiplečia ir jis mato ne tik savo žaisliukus, bet pastebi ir tai, kuo užsiima
kitas. Žaidimas gali būti toks, kaip ir anksčiau, bet pamažu atsiranda bendrumo
jausmas, kuris reiškia: „Mes tai darome kartu.“ Vaikai gali statyti dvi atskiras
kaladėlių pilis, bet jie žino, kad jas stato kartu. Pamažu toks bendravimas
perauga į tikrąjį bendradarbiavimą ir vieną pilį vaikai ima statyti kartu.
4 + Pažaisim?
Pagaliau užpūstos keturios torto žvakutės. Štai dabar jau galima kalbėti apie
tikrąją draugystę ir net darželinukų meilę. Mažyliui jau rūpi, kad ne tik jam,
bet ir kitiems būtų linksma. Rūpi kartu pažaisti. Iki šiol vaikams kalba nebuvo
itin svarbi, svarbesnė buvo veido išraiška, bet dabar ji įgauna prasmę. Mažylis
nori paklausti, ar kitas norės su juo pažaisti, ar geriau statyti pilį, ar
žaisti slėpynių. Keturmečiai kur kas mažiau pykstasi žaisdami, nei anksčiau, kai
būdavo svarbiausi tik jų pačių norai.
5 + Darželinukų meilė
Draugystė, ko gero, nėra atsiejama nuo meilės. Na, bent jau tėvai mėgsta sakyti:
„Čia mano martelė ar žentas.“ Ir iš tiesų ketverių penkerių metukų pypliukai,
išmokę žaisti, kartais pajunta vieni kitiems šį tą daugiau nei paprastą
draugiškumą. Gal ir sunku patikėti, bet tokio amžiaus vaikai iš tikrųjų įsimyli
vieni kitus. Aišku, jie dar nesuvokia lyčių skirtumų, tačiau ima jausti
nepaaiškinamą trauką prie vieno kurio darželio draugo ir su juo dažniau žaisti,
stengiasi jį pradžiuginti. Ši meilė tokia graži, tokia nepriekaištinga, nieko
nereikalaujanti, kad jos galėtų pavydėti suaugusieji. Ne visi vaikai turi
darželio meilę, bet kai kuriems ji išlieka kaip gražus prisiminimas visam
gyvenimui. Darželyje vaikai nesigėdija savo meilės, gėdos jausmas atsiranda
mokykloje, kai ima šaipytis bendraklasiai. Todėl jei tokia įsimylėjusių
darželinukų porelė atsiranda vienoje mokyklos klasėje, ta meilė užgęsta – ją
sunaikina kitų vaikų pašaipos.
Draugų būryje
Vaikučiai iki ketverių metukų dar nesupranta tikrosios draugystės, bet labai
svarbu, kad jie susitikinėtų su bendraamžiais. Jei mažylis neturi nei broliuko,
nei sesutės, nelanko darželio ir labai retai susitinka su bendraamžiais, tiesiog
neįgyja bendravimo įgūdžių. Toks vaikutis puikiai žino, kaip reikia elgtis su
suaugusiaisiais, už ką jie gali supykti, kada džiaugiasi, tačiau mažųjų
pasaulyje šių žinių nepritaikysi. Tad vėliau, atsidūręs tarp bendraamžių, vaikas
nežino, kaip su jais elgtis, ką kalbėti. Net nesupras, kad galima kartu pažaisti.
Kai vaikystėje nuo bendraamžių izoliuoti vaikai patenka į vaikų būrį, elgiasi
dvejopai. Vieni pasyviai juos stebi ir stengiasi mokytis bendrauti, tačiau
taisyklių gausa juos gąsdina, todėl gali tapti labai nedrąsūs. Kiti bando
taikyti su suaugusiaisiais išbandytus elgesio modelius. Tai vaikams gali
pridaryti daugiau žalos nei naudos.
Jeigu norime, kad mūsų vaikutis ateityje turėtų draugų, mokėtų gražiai bendrauti,
sudarykime nuo mažens sąlygas bendrauti: veskime į smėlio dėžes, būrelius,
mokyklėles. Eikime ten, kur yra vaikų. O nuo ketverių jau kiekvienam būtų gerai
lankyti darželį, nes vaikui svarbu būti su kitu vaiku, kaip ir mums,
suaugusiesiems, svarbu turėti kitą artimą žmogų.
Draugystės žingsneliai:
– kūdikis domisi kitu kūdikiu tai, kaip domisi lempa ar nauju barškučiu;
– iki vienų mažyliui atrodo, kad kitas vaikutis yra jo paties atvaizdas
veidrodyje, todėl nenuostabu, kad jį čiupinėja, bando „paragauti“;
– vienų metukų pypliai net ir pasodinti vienas šalia kito žaidžia atskirai, jie
nebūna kartu, o tik šalia;
– dvejų metukų vaikutis jau pastebi, kad kitas vaikas – tai ne jis pats, bet
tada atsiranda stiprus savininkiškumo jausmas ir tam kitam nė už ką neatiduoda
savo žaislų;
– trimetis mažylis vis dar savanaudis, bet pamažu jau mokosi bendrauti kartu, o
ne žaisti šalia;
– ketverių vaikutis jau pradeda suvokti kito vaiko jausmus ir norus. Nuo šiol
ima megztis mažųjų draugystė.