Net ir drąsiausiems vaikams dažnai atsiranda neįprastas baimės jausmas:
vaikai bijo nakties, tamsos, lietaus, automobilių ir lėktuvų keliamo triukšmo,
kai kurių gyvulių ir net kai kurių žmonių. Vaikas bijo visų naujovių, kurias
atranda augdamas, nes iš pradžių jis prie jų nėra prisitaikęs.
Su baime ir nesaugumu vaikas dažniausiai kovoja pasitelkdamas įgūdžius, apeigas,
o kartais net užsispyrimą. Prie stalo jis protestuoja, jei vietoj įprasto
puodelio jam paduoda naują lėkštę. Tačiau labiausiai jis „ožiuojasi“ vakare, kai
ne taip ant kėdės padedami jo drabužėliai ar uždaromos durys, kai koridoriuje
tebedega šviesa ar neberanda savo meškiuko; vaikas nori, kad kiekvieną vakarą
viskas būtų kaip įprasta.
Šie įpročiai ir apeigos, savitos kiekvienam vaikui, leidžia nuosekliai pereiti
iš dienos aktyvumo į ramybės būseną. Tėvai turėtų paisyti šių migdymo įpročių (
beje , ir suaugusieji prieš miegą dažnai laikosi savo papročių: skaito žurnalą
ar laikraštį, tvarko kambarį, klausosi vakaro žinių ir t.t.).
Migdamas vaikas vis prisimena daugybę per dieną patirtų įvykių, jie neduoda jam
ramybės. Pavargęs, dažnai ir sudirgęs, jis bijosi būsimo miego, kai staiga liks
vienas, akis į akį su savo išblaškytais ir nesurikiuotais dienos įvykiais.
Kai kuriems vaikams toks būkštavimas virsta nerimu, ypač kai išeina tėvai ir jie
lieka vieni; vaikas suvokia, kad jis liko vienas, o tuo tarpu visi kiti yra
kartu. To jis negali pakelti, jis jaučiasi visų pamirštas.
Nuraminkite jį, papasakokite jo mėgstamą pasaką, jei prašo, palikite praviras
duris, šviesą koridoriuje, bet neimkite ir nemigdykite jo savo lovoje: būtina,
kad jis po truputį įprastų likti vienas. Įpratinti vaiką miegoti vieną,
vadinasi, padėti jam žengti svarbų žingsnį į savarankiškumą bei dvasinę
pusiausvyrą. Tai situacija, kai ištartas : „Ne, taip turi būti“ vaiką ne tik
auklėja, bet ir grūdina.