Mūsų vaikai pametinukai – vienam greitai penki, o kitam keturi metai.
Nupirkome triratuką ir riedučius, nes galvojome, kad bus labai paprasta, tačiau
mums vis nesiseka pavažiuoti. Gal ne taip mokiname, o gal ne tokius riedučius ir
dviračius pirkome?
(R.)
Vilniaus Šeškinės poliklinikos vaikų ligų gydytoja Dalia Adomaitienė:
Sakoma, kad važiuoti dviračiu žmonės išmoksta kartą visam gyvenimui. Tą patį
galima pasakyti ir apie "važiavimą" paprastomis pačiūžomis ar riedučiais. Tačiau
abiem važinėti reikia mokytis taip pat, kaip ir kalbėti ar vaikščioti. Tad
vaikui reikės pagalbos, o tėveliams kantrybės.
Dviratukas –
nupirkus jį pradžioje reikėtų pamokyti mažylį užlipti ant dviračio ir nulipti,
įveikti įvairias kliūtis (smėlį, balas, akmenis) ir stabdyti. Atminkite, kad
kiekvienas įgūdis stiprėja palaipsniui: nesiseka, nesiseka, o vieną rytą op – ir
pavyksta. Pusketvirtų metukų pypliui verta išbandyti dviratį su mažais ratukais
iš šonų – vieniems pavyksta greičiau, o kiti išmoksta tik sulaukę 5-7 metų.
Svarbu:
iš pradžių vaikas turi išmokti bėgioti ir tik po to jam verta pasiūlyti
triratuką.
Geri patarimai:
neskubinkite vaiko, jei jis tam nepasirengęs,
nesmerkite, kad bijo, nes baimė – normalus žmogiškas jausmas, palaukite, kol
susidomėjimas nugalės įgimtą atsargumą,
suraskite lygią ir saugią aikštelę, nes vienąkart įkritęs į dilgėles mažylis
vargiai norės vėl sėsti ant dviračio,
nepamirškite apsaugų ant rankų ir kojų, o svarbiausia – šalmo.
Pirmiausia dviratukas ar triratukas turi būti saugus. Apžiūrėkite, ar visi
varžtai gerai ir iki galo prisukti, ar nėra aštrių kampų, į kuriuos galima
susižeisti, ar "žvaigždės" dantukai ir grandinė paslėpti po plastikiniu gaubtu.
Atkreipkite dėmesį į ratus – geriau rinktis pripučiamus (gali būti ir
nepripučiami), nes jie ilgiau laiko ir minkščiau važiuoja. Kiekvienas dviratis
turi stabdžius (išskyrus triratukus). Vieni sustoja spustelėjus rankinį stabdį,
kiti – kojytėmis pradėjus minti atgal. Vaikams patogesni kojytėmis minami
stabdžiai, nes jų rankos nėra tokios stiprios, kad pajėgtų stabdyti rankytėmis.
Riedučiai –
puiki koordinacijos ir ištvermės treniruotė, bet tai šiek tiek pavojingas
malonumas. Statistika rodo, jog be antkelių 13 kartų dažniau susilaužoma kelio
girnelę, o be "alkūnių" – 8 kartus dažniau susižeidžiama alkūnes.
Geri patarimai:
neleiskite vaiko važinėtis riedučiais be kelių, alkūnių ar delnų apsaugų ir
šalmo,
nepirkite pigaus, greit lūžtančio šalmo,
nepamirškite, kad vaikai dažniau griūva į priekį, tad jei delnų apsaugai pinigų
neliko, būtina apmauti storas odines pirštines nukirptais "pirštais",
nelaikykite vaiko už pažastų, antraip jis neišmoks koordinuoti judesių ir
visąlaik taikysis į jus atsiremti, verčiau prilaikykite jį už rankos, bet
netempkite,
ikimokyklinukas ar pradinukas riedučiais važinėtis gali tik jūsų prižiūrimas ir
būdamas kuo toliau nuo automobilių,
kiekvieną kartą prieš važiuojant patikrinkite, ar visi varžtai prisukti iki
galo,
visada nuvalykite susikaupusį purvą,
užsiteršusius guolius geriausia nuplauti žibalu ar spirito tirpalu, patepti
tepalu.
būtinai raskite valandėlę kitą paklausinėti mažylį, kaip kokioje situacijoje jis
turėtų pasielgti, jeigu šalia jūsų nebūtų.
Riedučiai negali būti per dideli, spausti ir trinti, turi atitikti pėdos formą.
Jeigu batas nepaminkštintas iš vidaus, riedučiai turi būti didesni tiek, kad
pakaktų vietos vilnonei kojinei, kuri apsaugos nuo skaudžių nutrynimų.
Jie turi tvirtai apspausti koją ties keltimi ir blauzda, būti su tvirtais ir
kokybiškais segučiais.
Geriau rinktis išlietus (kaučiukinius ir pan.) ratukus – šie daug minkštesni,
todėl vaikas lygiau ir minkščiau judės.