Rūpestinga ir mylinti mama pamaitina, paguodžia, nuramina, paglosto pilvelį
ir kūdikis vėl ramiai miega. O jei klykia išaugęs iš dieglių amžiaus, sunku
nuraminti net ir paėmus ant rankų? Ar tai nieko bloga? Kada mama galės pagaliau
atsikvėpti?
Ko jis verkia?
Kūdikis dieną ir naktį verkia dažnai bei dėl įvairių priežasčių, nemažai jų yra
nežinomos, nenuspėjamos, nes vaikutis verksmu reaguoja į bet ką. Tačiau
dažniausiai taip praneša, kad praalko, yra šlapias, nori gerti ar ką nors
suskaudo. Verksmas gali būti kokios nors emocijos, nepasitenkinimo išraiška.
Kaip ir suaugusiam žmogui, kūdikiui kas nors gali nepatikti, jis gali ko nors
norėti. O paprasčiausiai nepatinka aplinkos temperatūra.
Miego įpročiai
Kūdikio miegas neretai sutrinka ne pirmais gyvenimo mėnesiais, kai kamuoja
pilvelio diegliai, bet vėliau. Tai susiję su miego įpročių pokyčiais. Vaikutis
gerai valgo, dieną šypsosi, bendrauja, žaidžia, domisi aplinka, pagal raidos
„grafiką” sėdasi, stojasi, bando eiti. Tačiau naktį būna labai neramus ir verčia
tėvelius galvoti, kad serga, kažkas negerai. Ir kaip jam gali būti gerai, jei
iki tol jaukiai ir šiltai miegojęs mamos pašonėje staiga yra perkeliamas į
lovytę arba gavęs pienuko kada tik panorėjęs jo nebegauna, nes mama nustoja
naktį žindyti ar šildyti mišinuką. Kūdikiui sunku priprasti prie naktinės
vienatvės ir „bado”.
Tačiau dar sunkiau, jei mažylis iš tėvelių lovos iškeliamas gerokai ūgtelėjęs.
Jis nesupranta, kodėl, ir mano, kad yra baudžiamas ar nemylimas. Jei mama vietoj
komandiruotėn dažnai išvykusio tėčio vaikutį pasiguldo šalia, bet tėčiui grįžus
iškrausto atgal į lovelę, dėl savo vienišos nakties mažylis gali kaltinti tėtį.
Taigi norimus vaikučio miego įpročius patartina ugdyti pamažu ir jų
nekaitalioti.
Savita nervų sistema
„Yra kūdikių, kurie verkia dažniau nei kiti. Klausimas, ar jų nervų sistema
nesutrikusi, nepažeista, būtų nelabai tikslus. Mes visi turime tam tikrą nervinę
sandarą, būdą, temperamentą ir įvairiai reaguojame į aplinką. Būtų idealu, jei
tarp mūsų nervų sistemos jaudinimo ir slopinimo vyrautų dermė. Bet tuo pasigirti
negalime. Yra vaikų, kurie turi turi tam tikrų nervų sistemos pokyčių. Manoma,
kad jie dažniausiai įgimti ar nulemti mamos būklės per nėštumą. Tačiau iš tiesų
neįmanoma tiksliai pasakyti, kas ir kodėl nulėmė mažylio dirglumą. Jei dažnai
prabundantis ir verkiantis mažylis gerai vystosi ir yra sveikas, patariama
tėveliams nesijaudinti ir pasisemti kantrybės. Ateis laikas, kai ne visai tolygi
nervų sistemos, miego fazių raida taps darnesnė ir vaikas pradės miegoti geriau.
Naktinės baimės
Apie 5-7 proc. 4-7 m. vaikų kartais patiria būklių, vadinamų naktinėmis baimėmis
(siaubu). Jų „giminaičiai” somnambulizmas (vaikščiojimas naktį) ir kalbėjimas
miegant būna vyresniems vaikams. Naktinės baimės kyla, jei miego perėjimo fazės
nepakankamai rišlios (staiga turėtų baigtis viena ir prasidėti kita, bet jos
„persidengia”).
Vaikas vakare įprastai užmiega, bet po 2-3 val. pradeda verkti, prasimerkia, bet
atrodo nei pabudęs, nei miegantis. Būna, kad lipa iš lovos, eina, tėveliams sako
„aš bijau”, su juo negalima susikalbėti. Tokia būklė trunka 5-20 min., ji gali
kartotis kiekvieną naktį, bet gali būti retai. Ryte vaikas nieko neprisimena,
sako miegojęs gerai, nieko nesapnavęs. Ką turėtų daryti tėveliai, kai prabudęs
vaikas verkia, klykia? Nežadinti ir nejudinti. Tik apkabinti ir pabūti šalia.
Kai viena miego fazė pereis į kitą, mažylis nurims ir užmigs.
Naktinės baimės gali būti susijusios su psichologine įtampa namie, įtakos taip
pat turi genetiniai veiksniai. Tėveliai, atėję pas gydytoją konsultuotis dėl
prastai miegančio mažylio, neretai prisipažįsta: „Mano mama sakė, kad ir aš
blogai miegodavau.” Taip pat pastebėta, kad naktinės baimės dažniau lanko
jautrius, judrius, smalsius, daug veiklos turinčius vaikus, kurie vis lekia,
bėga, pilnomis rieškučiomis semiasi įspūdžius, jiems viskas įdomu. Kai kada
nakties baimės pasikartoja tik po kokių nors įvykių, patyrus gausių įspūdžių,
pvz., pasibaigus gimtadieniui. Sulėtinkite vaiko gyvenimo ritmą. Iki penkerių
metų nereikėtų jo apkrauti įvairiais papildomais būreliais, kurie per daug
ankstyvi tokiam amžiui. Tačiau jei tėveliams neramu, gali kreiptis į gydytoją.
Blogai miega dieną
Miegas vystosi nuo pat gimimo. Naujagimis ir kūdikis labai daug miega, paskui
miego valandos trumpėja, trumpėja ir dienos miegas. Jis išlieka ir sulaukus
jaunesniojo mokyklinio amžiaus, dieną dažnas pradinukas noriai eina pailsėti.
Tačiau nereta mama skundžiasi, kad dieną vaikas blogai miega. Bet ar niekada
neužmiega? Ar neužmiega ir vežiojant lauke? Jei kūdikis užsnūsta, kai mama ką
nors specialiai daro, tai taip pat yra jos suformuotas įprotis. Kuo toliau, tuo
labiau vaikučiui reikia įvairių dirgiklių: supti lopšį, vežioti vežimėlyje ar
automobilyje… Ir tėveliai suka ratus, kol mažylis užmiega. Jis žino, ko jam
reikia, jaučia, kas malonu. Supimas – taip pat malonumas. Kartu ir papildomas
tėvų dėmesys, buvimas šalia. Laikui bėgant miego įpročiai pasikeis. Kaip ateis
metas, ir mažylis atsisakys žinduko, taip ir praeis noras, kad jį suptų prieš
miegą.
Ar reikia gydyti
Jei 2-3 m. mažylis rėkia kasnakt, reikia patikrinti, ar neserga kokia nors liga.
Gal tai astmos priepuolis, gal vaikas dūsta, gal kamuoja niežuliai? Tėveliai
turėtų kreiptis į šeimos ar pediatrą, kuris gali nusiųsti pas kitus
specialistus. Ir ne vieną kartą. Juk viską numatyti ir duoti patarimų visam
gyvenimui neįmanoma, jie labai priklauso nuo vaiko amžiaus.
Jei vaikui miegant tėveliai pastebi keistų, neįprastų judesių, trūkčiojimų,
prieš einant į konsultaciją būtų gerai tai nufilmuoti vaizdo kamera ar
mobiliuoju telefonu bei parodyti gydytojui. Ar vaiko smegenų nepažeidė liga ir
dėl to toks prastas miegas, gydytojas per įprastą apžiūrą nepasakys, nes
tyrimams reikia specialių aparatų, kurių savo kabinete neturi. Jais tirti
nuodugniau patartina tik įtarus rimtą ligą.
Dažnai neramus miegas – savitas raidos tarpsnis. Kaip ir kiti, su tam tikromis
bėdomis, kurios kada nors baigsis. Tik reikia kantrybės.
Kartais tėveliai bando mažyliui duoti arbatėlių, mikstūrėlių. „Jos tikrai
nepakenks, o ar padės, pamatys patys. Kai kuriems mažyliams mikstūrėlių pakanka,
jie geriau išsimiega, pailsi. Tačiau dažnai nepadeda, nes jos per silpnos
paveikti miego fazes. Bandyti sureguliuoti miegą raminamaisiais, kurie slopina –
tai tas pats, kaip ir stengtis sureguliuoti būdą, charakterį. Yra vaikų, kurie
nuo pat gimimo miega mažiau nei kiti. Tai įgimta jų nervų sistemos ypatybė.
Neseniai konsultavau 9 m. mergaitę, kuri naktį miega tik 4 val. Ji mažamiegė,
šeimoje pirma prabunda, atsikėlusi rašo, skaito, ką nors veikia. Kol kas sunku
pasakyti, ar tokia jos miego trukmė nepridarys žalos. Yra garsių žmonių, kurie
mažai miegojo ir daug ką nuveikė”, – mažąją pacientę prisimena profesorė.
Kada liausis rėkęs
Kūdikio susilaukusios mamos savo gyvenimą neretai matuoja ketvirčiais ir
pusmečiais. Iš pradžių sako, kad reikia išgyventi tris pirmus mėnesius. Paskui
svajonę išsimiegoti nukelia pusmečiui, o dar vėliau gero miego tikisi po metų ar
pusantrų. Taip ir skaičiuoja laiką tikėdamos, kad bemiegės naktys kada nors
palengvės. Ir labai supyksta, jei kam nors patarus palaukti kurį laiką padėtis
nepasikeičia. Tačiau niekas jokių garantijų duoti negali. Pirmiausia tėveliai
turėtų stengtis sudaryti mažylio miegui palankias sąlygas. Kai vaikas sulaukia
2-3 m., verksmo naktį turėtų mažėti. 5-6 m. vaikai dažniausiai jau nebeverkia,
tik vieną kitą naktį. Toliau bėga laikas ir ateina nervų sistemos branda. Vaikai
neverkia visą laiką, kaip ir nebūna visą gyvenimą vaikai. Jie užauga.