Jeigu palygintume įvairaus amžiaus vaikų eisenas, nesunkiai pastebėtume daug skirtumų. Nemažai skirtumų turi ir to paties amžiaus vaikų eisenos, ir tai anaiptol nereiškia, kad vienokia eisena – normalu, kitokia – ne. Tačiau yra nemažai vaiko eisenos pakitimų, kuriuos tėveliai turėtų pastebėti ir suskubti pas gydytoją. Skaudu, kai ne dėl dėmesio stokos, o dėl paprasčiausio nežinojimo kartais būna užleidžiamos ligos, o jų pasekmės gali likti visam gyvenimui. Todėl norėčiau paminėti pagrindinius simptomus, kurie turėtų sukelti didesnį ar mažesnį nerimą ir paragintų tėvelius nebeatidėlioti vizito pas gydytoją.
1–2 metų vaikai paprastai vaikšto išskėstomis kojytėmis, remdamiesi į žemę pilnomis pėdutėmis, šiek tiek sulenkę kojas per kelius. Reikėtų sunerimti, jei vaikutis nenori remtis kulnimis, o eina remdamasis tik pirštais arba tik pėdos dalimi, ypač, jei jis pradėjo vaikščioti sulaukęs ne metukų, o gerokai vėliau, jei eidamas pernelyg dažnai krenta. Toks vaikščiojimas gali byloti apie įvairios kilmės nervų sistemos pakenkimus (visų pirma – apie vaikų cerebrinį paralyžių), apie kai kuriuos gana retus medžiagų apykaitos sutrikimus, pasireiškiančius įvairių organizmo sistemų, tarp jų – ir raumenų sistemos sunkiais pakenkimais, arba apie nevisiškai išgydytą arba net negydytą šleivapėdystę. Negydoma šleivapėdystė neišvengiamai sukelia didesnio ar mažesnio laipsnio luošumą, ši diagnozė artimiesiems pirmiausia asocijuojasi su ilgalaikiais varginamais gipsavimais ir sudėtingomis chirurginėmis korekcijomis. Tačiau mūsų klinikoje jau gana sėkmingai įvaldytas Lietuvoje visai neseniai pradėtas taikyti Ponceti metodas, jis leidžia šią sunkią deformaciją ištaisyti palyginti gana paprastai ir nesukelia vaikui didesnių kančių. Svarbu tik – ankstyva gydymo pradžia.
Jei mažylis eina lyg ančiukas krypuodamas į šonus, reikėtų pasidomėti jo klubų sąnariais: galbūt liko iki šiol nediagnozuota klubų sąnarių displazija ar net įgimtas išnirimas. Tokia eisena taip pat gali būti dėl kai kurių gana rimtų nervų ir raumenų sistemos ligų. Jei bet kurio amžiaus vaikas vaikšto nerangiai, šlepsinčia eisena, jei iškreipia batus, reikėtų sunerimti dėl galimos pilnapadystės ar kitokio pobūdžio netaisyklingo pėdos vystymosi, jis, priklausomai nuo daugelio fiziologinių ir patologinių ypatumų, gali prasidėti bet kuriame amžiuje. Sunki eisena rytais, negalėjimas priminti kulnų dažniausiai byloja apie kulnikaulių osteochondropatijas, jos pačios savaime nėra pavojingos, tik sukelia daug nepatogumų einant ar sportuojant. Tačiau jei vaikas rytais sunkiai išsijudina dėl sąnarių (ypač plaštakų bei riešų) sustingimo, reikėtų nedelsiant pasitikrinti dėl galimų reumatinės kilmės ligų. Taip pat nereikėtų likti abejingiems, jei pastebėjote, kad vaikas, atsikėlęs rytais ir vėliau, antroje dienos pusėje, ypač daugiau pabėgiojęs, šlubuoja, nors jokiais skausmais lyg ir nesiskundžia, arba kartais pasako, kad pavargo šlaunis. Tokiais palyginti nekaltais simptomais dažniausiai prasideda gana rimta Perteso liga – šlaunikaulio galvutės aseptinė nekrozė, reikalaujanti ilgalaikės režimo ir gydymo kontrolės ir neretai paliekanti didesnius ar mažesnius klubo sąnario anatominius bei funkcinius sutrikimus. Blogėjanti pusiausvyra, dažnėjantys kritimai, net ir kol kas nepastebint daugiau simptomų, turėtų sukelti nerimą dėl pusiausvyros centro, esančio smegenų dalyje, vadinamoje smegenėlėmis, pakenkimo, jų viena iš dažnesnių priežasčių – šios smegenų dalies augliai. Tačiau panašius simptomus gali sukelti ir raumenų ar raiščių silpnumas, atsiradęs dėl kai kurių būtent šios sistemos ligų, arba net šiaip jau visai sveikam vaikui, jeigu jis, ypač greito augimo periodu, pernelyg ilgai sėdi prie kompiuterių, knygų ar televizoriaus ir vengia fizinio aktyvumo arba neberanda laiko jam.
iMed