„Daugiau
nei 70 proc. lietuvių genetiškai linkę į nutukimą – įsivaizduojate, kiek žmonių,
norėdami suliesėti, turi kovoti su prigimtimi! Kai kuriems bandymas atitikti
visuomenės primestus liesumo standartus baigiasi rimtais sutrikimais“, – DELFI
teigė psichologė-psichoterapeutė Ilona Kajokienė.
Valgymo sutrikimų centro duomenys rodo, jog nervine anoreksija ir bulimija
pradeda sirgti jau 10 metų mergaitės. Ir nors buvo manoma, kad tai jaunų moterų
liga, dabar stebima tendencija, jog valgymo sutrikimai nustatomi ir daug
vyresnėms.
„Apie vyrus nedaug galime pasakyti, kol kas turintieji problemų ateina ne pas
mus, o masiškai alinasi sporto salėse“, – juokavo psichoterapeutė.
Pasak psichoterapeutės, daug moterų laikosi dietos, daug vyrų sportuoja, tačiau
tik dalis suserga dismorfobija – nusivylimu savo kūnu, valgymo sutrikimais ar
depresija.
Tai lemia ne tik individualios, genetiškai nulemtos kūno reakcijos į norą
mažinti svorį (moterims) ar didinti raumenų tonusą (vyrams), bet ir
psichologiniai ypatumai, nulemiantys jėgų pervertinimą, kūno, kaip vienintelio
instrumento kelti savivertę, fetišizavimą. Jeigu šitų dviejų dalykų nebus,
žmogui neišsivystys liguistas požiūris į kūną“, – pabrėžė I.Kajokienė.
DELFI: Kada galima įtarti, kad pastangos tobulinti formas – nebesveikos?
I.Kajokienė: Kai tai tampa vieninteliu būdu pakelti savo vertę,
sportavimas virsta priklausomybe.
Tai – žemo savęs vertinimo problema. Žmogus jaučiasi nevisavertis kūne, kuriame
gyvena, galvoja, kad būdamas gražesnis (turėdamas ypatingus raumenis ar
lieknesnę figūrą) visuomenėje pelnys didesnį pasisekimą, o iš tiesų tokiu būdu
stengiasi išsivaduoti nuo menkavertiškumo.
Lietuvoje yra labai žemas emocinis žmonių raštingumas – gebėjimas suvokti savo
emocinius išgyvenimus ir juos adekvačiai išreikšti.
Besaikis sportavimas gali rodyti, kad tokiu būdu žmogus bando susidoroti su
negatyviais jausmais – dažniausiai nerimu, nusivylimu, nesėkmės, kritikos
nepakėlimu.
Baimė suklysti, nepadaryti karjeros – papildomas stimulas atrodyti labai geros
formos, būti stipriu ir tokiu būdu įteisinti gero darbuotojo, vadovo, sėkmingo
tarnautojo įvaizdį.
Tačiau kai sportas tampa vieninteliu nerimo valdymo priemone, nebelieka vidinės
kontrolės, kad gal jau užteks tų raumenų, nebereikia valgyti visokių maisto
priedų ar labai brangių papildų.
DELFI: Kokios visuomenės grupės priskiriamos didesnei rizikai susirgti
nervine anoreksija, bulimija, kitais valgymo sutikimais?
I.Kajokienė: Perfekcionistinių troškimų, norintys būti scenoje, matomi.
Tai pasakytina ir apie tautos elitą, žymius žmones, šokėjus.
Pažiūrėkite, dabar daugybė žmonių eina darytis riebalų nusiurbimo operacijų,
žarnų valymo, madingas žiedas skrandyje. Sakoma, jog visa tai – dėl sveikatos,
tačiau ir dėl to, kad save didelį labai sunku matyti ekrane.
Socialinis spaudimas didesnis žymiems žmonėms, o jie – jautresni visuomenės
nuomonei. Taip pat yra su šokėjais, dainininkais, kitais, kuriems svarbus
sceninis įvaizdis.
Dar viena rizikos grupė – sportininkai, ypač plaukikai, dviratininkai. Turėjome
praeityje garsią Lietuvos sportininkę dviratininkę, kuri gydėsi nuo valgymo
sutrikimų.
Kai žmonės nustoja sportuoti, greičiau kaupiasi riebalai, nes niekada nebuvo
adekvataus valgymo įgūdžių. Tada ir iškyla grėsmė atsirasti valgymo sutrikimams.
Panašių problemų kyla gimnastėms, ypač – sunkumų kilnotojams, boksininkams,
kitiems sportininkams, kuriems reikia kontroliuoti svorį, kad neviršytų tam
tikrų svorio reikalavimų.
Priklausymas tam tikroms profesijoms stiprina vartotojišką požiūrį į kūną, nes
jis naudojamas kaip instrumentas norimam rezultatui ar pozicijai pasiekti.
DELFI: Tačiau mūsų sąmonėje gražus – tai lieknas.
I.Kajokienė: Gaila, bet taip, ir ne pirmas dešimtmetis. Rytų kultūros į
kūną žiūri kiek kitaip ir tai juos šiek tiek apsaugo, tačiau Indijoje,
Pakistane, Lotynų Amerikoje, ypač Venesueloje ir Urugvajuje valgymo sutrikimų
skaičius taip pat auga.
Tokių žmonių daugėja ne kaimuose, bet industrializuotuose centruose,
didmiesčiuose, megasičiuose, ten, kur pasiekia europietiški žurnalai, nyksta
ribos tarp valstybių.
DELFI: Ar žurnalų viršeliai iš tiesų turi tiek daug įtakos?
I.Kajokienė: Nesakyčiau, kad esminės, bet turi. Ypač jaunoms, imlioms
merginoms. Jei metų metais kalama: „meskit svorį, jau pavasaris“, „nauji
maudymukai, kaip jūs atrodysit“, „jūsų celiulitas – mūsų problema“ nenoromis
pradedi lygintis su modeliais. Vyrai daro tą patį, tačiau kitu būdu – jiems
svarbesnis respektabilumas, lyderio išvaizda, statusas.
Vyrų svorio kontroliavimas susijęs su noru užimti svarbesnę, lyderio poziciją,
būti reikšmingesniu, išsiskirti tarp bendraamžių. Jų motyvai šiek tiek kitokie
nei moterų, tačiau nesaikingai sportuodami kai kurie išeikvoja didelius kiekius
kalorijų, grįžęs namo nori valgyti ir jei prieš miegą prikerta duonos ir
lašinių, raumenų masės auginimas vėliau gali virsti viršsvoriu.
DELFI: Kokias pastebite naujas valgymo sutrikimų tendencijas Lietuvoje?
I.Kajokienė: Plečiasi sergančiųjų amžiaus ribos. Jei anksčiau kalbėjome,
kad valgymo sutrikimai – jaunų merginų ir moterų problema, vyriausios mūsų
pacientės buvo iki 35 metų amžiaus, dabar anoreksija ir bulimija serga 10-11
metų vaikai ir daug vyresnės moterys, netipiškos anoreksijos nustatomos ir 60-metėms.
Tai lemia noras puikiai atrodyti, išlikti matomomis visuomenėje, žinomomis
poniomis. Dažnai tokios moterys sako, kad „prisilaiko“, tačiau jų išvaizda rodo,
jog „prisilaiko“ gal kiek per daug ir tai viešai deklaruoja.
Šiandien būti 35-40 metų moterimi labai sunku. Sunku priimti jau atsirandančius
ryškius amžiaus pokyčius.
DELFI: Tik moterims?
I.Kajokienė: Vyrams taip pat. Dėl to sporto salėse viršijamos
fiziologinių galimybių ribos, sportuojama iki išsekimo, sau patiems keliami vis
didesni krūviai.
Gyvenimo tempas auga, visuomenė spaudžia įsitvirtinti, nugalėti, laimėti. Tai
verčia žmones alinti savo kūną.
DELFI: Tačiau gerai atrodanti, liekna moteris, raumeningas vyras siejami
su valia, o, pvz. stambesni, kad ir besidžiaugiantys gyvenimu – su bevališkumu.
I.Kajokienė: Taip, tačiau tai – stereotipas, nes žmogus, turintis
apvalias kūno formas yra arčiau natūralumo. Nesakau, kad džiaukimės viršsvoriais
ir nutukimais, tai sveikatai kelia tokią pat grėsmę, kaip ir anoreksija, tačiau
nepervertinkime liesumo.
DELFI: Kokias klaidas dažniausiai daro metantys svorį žmonės?
I.Kajokienė: Didžiausia klaida, kad pradedamas eksperimentas su savimi,
nesuvokiant, ko ir per kiek laiko norima pasiekti.
Gydytojai, mitybos specialistai, treneriai visų pirma kviečia keisti gyvenimo
būdą – daugiau judėti, po mažai, bet dažniau valgyti. Tie bendri reikalavimai
labai tinka normaliai kūno masei palaikyti.
Jei kiekvienas vaikščios po 20 minučių per dieną, suvartojamas maisto kiekis
susilygins su energijos išeikvojimu ir nebebus problemų dėl svorio augimo. Tai
ypač aktualu 30-40 metų žmonėms ir tiems, kurie daug sėdi.