Kai į namus atkeliavo antras vaikas…

Pametinukų tėveliai turbūt galėtų parašyti storiausius romanus apie tai, kaip
vyresnėlis nenorėjo atsisakyti vienturčio laurų, kaip aršiai kovojo dėl mamos
dėmesio ir meilės. Tačiau jei tuo pat metu pipirui tenka peržengti dar vieną
permainų slenkstį, tėvelių gyvenimas taip apkarsta, kad apima neviltis.

Kelionės neužgrūdino

Dvejų metukų Žygutis, atrodo, prie permainų turėjo būti pripratęs. Kraustėmės iš
vieno nuomojamo buto į kitą, kol galiausiai įsigijome savą būstą, važiuodavome
pas senelius į Žemaitiją, vykdavome į tolimas keliones. Nepaisant to, dar viena
permaina šeimoje – sesutės gimimas berniukui tapo itin sunki, nepakeliama…
Pripratęs kartu su mama vartyti knygutes, burzginti mašinytes, statyti kaladėlių
pilis ir bet kurią akimirką įsiprašyti ant kelių, vieną dieną pamatė, kad mamos
rankos užimtos. Jas okupavo sesė. Matyt, pagalvojo, kad ir širdį. Prasidėjo
maištas ir mūšiai.

Košmarų mėnesiai

Į kovą už būvį Žygutis stojo su visa energija. O jos mūsų mažiukui niekada
netrūko. Atomu, žaibu, atamanu ir dar nežinia kuo būtų galima jį vadinti, bet iš
tiesų suprasti, ką reiškia auginti hiperaktyvų vaiką, gali tik tas, kieno
namuose siautėja toks pats. Mano pažįstamos mamos, dejavusios, kaip joms sunku,
nes augina hiperaktyvų mažylį, pamačiusios Žygutį, staiga atsitokėja. „Dabar aš
supratau, koks ramus mūsų vaikas”, – neretai tenka išgirsti praregėjusių mamų
žodžius.

Žygučio mūšis prasidėjo jau pačią pirmą dieną, kai tik su dukryte grįžau iš
ligoninės namo. Mažylio susidomėjimas knirkiančia mažyle praėjo beveik
akimirksniu. Pribėgęs numovė sesės kojinaites ir sviedė ant grindų, paskui
pačiupo ir marliuką. Bandžiau prašyti, kad taip nesielgtų, sugėdyti, bet
įsisiautėjo dar labiau. Puolė muštis. Teko ir močiutei, laikiusiai sesę ant
rankų. Į tėčio žodžius nereagavo… Štai taip buvo sutikta ir pasveikinta sesė.

Gan greitai, po dienos ar dviejų, Žygutis sugalvojo kitą būdą atkreipti į save
dėmesį: atsinešė visus seniai dėžėje pamirštus muzikinius žaislus. Ir grojo,
grojo, grojo… Prašymų padėti į šalį arba bent palaukti, kol pabus sesutė,
tarsi nė negirdi. Atvirkščiai, muzikantą pagavo tikras įkvėpimas, mygtukus
spaudė dar energingiau. Arba, būdavo, atsistoja ir garsiai, kiek gerklė leidžia,
spiegia… Pliaukštelėjus per užpakaliuką dar blogiau: be paliovos rėkia
pusvalandį ar net valandą.

Darželis negelbsti

Suprantu, kad nei sesė, nei aš ramybės neturėsime. Vargšytė net krūpčioja nuo
brolio riksmų. Darželis – kartą pagalvojau, – vienintelis išsigelbėjimas. Tačiau
už tas kelias valandžiukes ramybės (pradedame lankyti po pusdienį) susimoku
dvigubai: Žygutis į darželį išeina isterikuodamas, o su riksmais grįžęs namo
tampa tikras ožių karalius. Ir toliau sesė – didžiausia visų jo nelaimių
kaltininkė ir priešė. Kai mažąją laikau ant rankų, paimamas prašosi ir jis.
Išgirdęs, kad mano rankos užimtos, liepia ją atiduoti močiutei. Žygutis nenori
eiti į kiemą, blogai valgo, prastai miega, paakiai pajuosta ir net įkrenta, o
kai įsiverkia, prasideda tikas… Antro likimo smūgio – išvedimo į darželį
Žygutis neatlaikė. Jis pavargo pats nuo savęs. Ir mes nuo jo.

Prireikia vaistukų

Kreipėmės į gydytoją. Jis išrašė raminamosios mikstūrėlės, po mėnesio – dar
buteliuką, o paskui ir lašiukų geresniam miegui. Stengiuosi su Žygučiu kuo
ilgiau pažaisti, dažniau sakyti, kad jį myliu, kad myli ir sesė. Situacija šiek
tiek aprimo. Nervinio tiko neliko, Žygutis vienas neužmiega, bet naktimis
verkdamas prabunda jau rečiau. Kam nors paprašius leisti sesę išsivežti, atsako
„čia mano sesė”, o kai tėtis keičia mergaitės sauskelnes, didysis pavyduolis
pasilenkia ir… pabučiuoja jos galvytę. Broliškam švelnumui atsirasti prireikė
beveik pusės metų!

Pasakojo mama Viltė

Psichologės komentaras

Konsultuoja mokslų daktarė vaikų psichologė psichoterapeutė Viktorija
Grigaliūnienė

Dažną mažylį vienu metu užklumpa ne viena permaina: gimsta sesė ar brolis,
reikia priprasti prie darželio ar auklės ir dar negana to, gimus sesei
iškraustomas miegoti į kitą kambarį… Tėveliai kai kurias permainas turėtų
atidėti, šiek tiek palaukti, nes kūdikio gimimas – tai stresas, išbandymas visai
šeimai, ypač jei tarp vaikų – vos vienų dvejų metų skirtumas. Ir kuo daugiau
stresų, tuo didesnė įtampa vaikui. Geriau jį pratinti prie kiekvienos naujovės
atskirai: kai viena situacija tampa įprasta, keisti kitą. Tačiau jei kūdikėlis
iš ligoninės parvežamas namo, o jo brolis ar sesė išvedamas iš namų (į darželį
ar pas močiutę), vyresnėlis suvokia: „Esu nereikalingas”. Auklė – taip pat ne
išeitis. Jai atėjus mažylis jaučiasi atstumtas, nes ne jos reikia, o mamos. Jis
mąsto: „Aha, mane prižiūri svetimas žmogus, o sesei kliūna mama…” Todėl pirmus
mėnesius vyresnę atžalėlę turi prižiūrėti mama. Tik tada ji gali pasilengvinti
gyvenimą, kai vaikas suvokia, kad mama tikrai jį myli ir jos meilė nesumažėjo
dėl to, kad gimė sesė ar brolis. Būtų labai puiku, jei tėveliai vaiko gimimą
planuotų, o supratę, jog gali būti per sunku, gandrus pasikviestų palankesniam
laikui, kai pirmagimis pradės lankyti mokyklą. Pradinuko jo interesai keičiasi,
jis susiranda naujų draugų ir gauna dėmesio iš kitų žmonių. Tada konkurencija
tarp vaikų mažesnė, ją tėveliams lengviau suvaldyti.