Kai mažyliui dygsta ragiukai…

Kol mažylis mokosi kalbėti, tėveliai džiaugiasi kiekvienu ištartu žodeliu.
Vaiko akiratis ir žodynas plečiasi, daugėja norų, kurių tėveliai kartais nė
nenorėtų girdėti. Bet mažius atkaklus, todėl ko nors negavęs maištauja ir
priešinasi. Kaip reaguoti?

Konsultuoja psichologė psichoterapeutė mokslų daktarė Viktorija Grigaliūnienė

Pirmas brandos slenkstis

Anksčiau buvo įprasta, kad maždaug trečiaisiais gyvenimo metais vaikas pradeda
save išskirti iš aplinkos, daugiau suvokti, tampa savarankiškesnis. Apie save
kalbėjęs trečiuoju asmeniu: „Petriukas valgys duonutę, ausis batus“, sulaukęs
trejų pareiškia: „Aš noriu!“, „Aš valgysiu!“ Tačiau dabar pastebėta, kad
asmenybės krizė, pirmieji savarankiškumo protrūkiai kyla anksčiau, kartais jau
dvejų metukų. Angelėlis pradeda priešintis tėvelių nuomonei, šaukti, o kai šie
ko nors neleidžia, protestuoja rėkdamas ir griūdamas ant grindų. To nereikėtų
vertinti kaip kaprizo. Taip pyplys tiesiog išsako savo nuomonę, o suaugusiesiems
reikia priprasti, kad pamažu tampa asmenybe.

Kas čia gaujos vadas?

Kita priežastis, kodėl trimetis labai dažnai pradeda maištauti, tai noras būti
lyderiu, troškimas sustiprinti pozicijas, parodyti, kad taip pat turi savo
nuomonę. Tai įprastas sveiko vaiko elgesys. Gyvojoje gamtoje vyksta panašiai.
Pavyzdžiui, į namus parsinešto šunyčio požiūris į šeimą kaip į gaują, tarp jos
narių instinktyviai ieško sau vietos, bando vadovauti „paradui“, kol galiausiai
vieną šeimos narį pripažįsta vadu. Vaikas savo vietos ieško antraisiais
trečiaisiais gyvenimo metais. Jis nesąmoningai nori būti aukščiau už tėvus. Bet
dažniausiai nebando būti viršesnis už tėtį, kurio balsas, intonacija,
pasitikėjimas savimi rodo: „Esu už tave stipresnis ir manęs nenurungsi.“ Retas
vaikas gali suduoti tėčiui per veidą, spjauti, tampyti už plaukų. Bet su mama
elgiasi be skrupulų: pliaukšteli ranka, įžnybia ir pan.

Toks kaip mes

„Dažnai ir mes, suaugusieji, reaguojame ašaromis ar riksmu. Jei sutuoktinis sako:
„Eik, padaryk man valgyti“, o moteris, tuo laiku žiūrinti serialą, atsisako,
supykęs pakelia balsą. Žmona, manydama, kad vyras jos nesupranta, apsiverkia“, –
sako psichologė psichoterapeutė V.Grigaliūnienė.

Tačiau kodėl vaikas kartais prieštarauja absoliučiai viskam: ir tas, ir kitas
netinka? Tėveliai nesupranta, ko jis nori, ir negali padėti. Ir mes kartais
būname suirzę, iš lovos išlipame ne ta koja, viskas mums kliūva, pykstame ant
sutuoktinio, vaiko ar bendradarbio. Juk būna dienų lyg tyčia. Bet jos praeina.
Ir vaikui tas pats. Tėveliai turėtų suvokti, kad tai natūralu, kad ir jis turi
teisę į jausmus. Ašaromis vaikas tarsi parodo norą, kad viskas būtų taip, kaip
buvo iki ožiukų, bet tuo pačiu metu nori pademonstruoti, kad yra stiprus, ir
išbandyti mamos kantrybę. Gal ji pagailės ir viską metusi atbėgs, paguos?

Griebiame ožį už ragų!

Vaiko aikštijimasis yra natūrali jausmų (pykčio, susierzinimo) išraiška, nes
dvimetis ar trimetis dar negali pasakyti: „Aš pykstu, esu piktas, man blogai.“
Todėl visas blogas emocijas reiškia verksmu. Verksmo nereikia bijoti. Į mažylio
nepasitenkinimą, ašaras ir riksmą reaguokite ramiai, be pykčio, bet jei klykia
ar puola ant žemės, netoleruokite. Reikia leisti vaikui papykti, todėl
pasakykite: „Suprantu, tu pyksti, nenori tvarkyti žaisliukų. Tu gali pykti, o
mes su broliu eisime piešti. Kai paverki, pašauksi, galėsi ateiti pas mus ir mes
kartu piešime.“ Taip neskatinsite blogo vaiko elgesio ir parodysite, kad gali
rinktis: toliau protestuoti ir rodyti ožius arba ateiti ir gražiai bendrauti.

Vaikas išgirsta antrą sakinio dalį, atsiranda motyvacija greičiau liautis rodyti
blogus jausmus. Todėl žinia apie malonią veiklą daug greičiau užgesina ožišką
priepuolį. Tikrai nė vienas vaikas nesirinks ilgiau verkti. Jam rūpės su mama
skaityti, piešti, kepti pyragą. Vaikui didžiausia bausmė – netekti malonios
veiklos. Taigi skatinant galima įveikti ožius. Žinoma, suveikia ir konkurencija.
Mažajam maištautojui rūpi: kaip be jo mama su broliu spalvins knygeles? Jis
supranta, kad norint spalvinti kartu reikia baigti verkti.

Kada ožiukai išbėgios

Tai priklauso nuo vaiko ir jo temperamento. Temperamentingas ilgiau bando tėvus,
mat kad suvoktų, jog gali rinktis, reikia daugiau laiko. Bet jei tėvai iškart
tinkamai reaguoja, gali ir nesiožiuoti: nors vaikas išgyvens asmenybės krizę,
nepuls ant žemės, tik pasakys, kad to nedarys, ir stovės nusisukęs.

Tačiau jei buvo daug klaidų ir nuolaidų vaikui, keisti elgesį bus sunku. Bet
įmanoma. Tik reikia apsiginkluoti kantrybe ir suprasti, kad priežastis – ne
vaikas. Dažniausiai kaip tik suaugusieji daro klaidų, netinkamai elgiasi, deja,
dažnai to nepripažįsta. Jei matote, kad negalite įveikti vaiko ožių, kreipkitės
į vaikų psichologą.

TĖVELIŲ KLAIDOS

Diržas. Kai kurie tėvai yra įsitikinę, kad trečiaisiais gyvenimo metais
visus ožiukus labai gerai išvaiko diržiukas ar rykštė. Jie turi teisę rinktis.
Elgesio normas mušamas vaikas įsisąmonins per skausmą ir iš baimės neprotestuos.
Toks ožiukų varymo būdas galbūt būtų tinkamesnis labai temperamentingam vaikui –
cholerikui ir sangvinikui. Tačiau iš tiesų mušti vaiką nevalia, kaip sakoma,
smurtas gimdo smurtą. Jei prieš vaiką labai dažnai smurtaujama, tikėtina, kad
pradėjęs lankyti mokyklą iškilusius sunkumus spręs skriausdamas už save
silpnesnius, nes to bus išmokęs namie.

Vienutė. Išvesti vaiką į kitą kambarį ir palikti pasakius: „Na, ir bliauk
tenai“, taip pat negalima. Tada mažylis manys, kad tėvai yra kalti, ir toliau
sriūbaus jau ne tik iš pykčio, bet ir dėl to, jog jaučiasi nesuprastas. Uždarymą
jis suprastų kaip nepelnytą bausmę. Juk bausti už savo nuomonę negalima.
Rėkdamas mažylis parodo nepasitenkinimą, kad tėveliai su ja nesutiko. Be to,
kitame kambaryje uždarytas vaikas negauna jokios alternatyvos. Na ir kas, kad
liausis verkti? Tad verkia toliau. Tai užburtas ratas. Tad kaip tėveliams elgtis?
Pasakyti, kad vaikas gali pykti, o kai nustos, pasiūlyti kokią nors jam tinkamą
veiklą. Tada išeiti ir palikti jį ten, kur sėdi, o ne išvesti į kitą kambarį.
Vaikas, kuriam tėvai dažnai neleidžia rodyti jausmų, uoliai ugdo kaltės, gėdos
jausmą, tad vėliau mažylis gali susirgti psichosomatine liga (be jokios fizinės
priežasties skaudės galvą, pilvą ir pan.). Juk vaikas užgniaužia kylančius
jausmus, o užgniaužti jausmai kai kada ima ir prasiveržia. Geriau, kai vaikas
pyktį išlieja kumščiuodamas pagalvę ar lovos kraštą.

Nuolaidos. Mažyliui puolus ant žemės tėveliai neretai išsigąsta, kad tai
epilepsija, nes isterijos priepuolis gali būti į ją panašus: iš burnos teka
seilės, iš pykčio vaikui suspaudus raumenukus pamėlsta veidukas. Tėveliai puola
vaiką kelti, nešioti, dėl šventos ramybės leidžia viską, ko tik nori. Toks
elgesys gali formuoti isterinę asmenybę, nes mažylio pasąmonėje atsiranda
nuostata, kad rėkiant ir puolat ant žemės tėveliai tenkina visus poreikius.
Tėveliai turėtų pagalvoti, ko iš tiesų linki savo vaikui, ko patys nori: ramybės
ar auginti sveiką asmenybę. Visada yra alternatyva: elgtis taip, kaip jau yra
pratę, arba keistis. Vaikas iš pradžių nesupras pasikeitusio tėvų elgesio, bet
žengti žingsnį į permainas reikia, negalima toleruoti kaprizingo elgesio.