Visi esame girdėję istorijų, kai po galvos traumos ar išsigandęs vaikas pradėjo
mikčioti. Iš tiesų patirta baimė, stresas – tik paskutinis lašas, perpildęs
taurę. Apie tai, kodėl paveldėtą polinkį mikčioti turintis mažylis kalbėdamas
pradeda užsikirsti, kaip jam padėti, pasakoja logopedė Gintara Povilaitienė.
Mikčiojimo šaknys
Mikčiojimas – kalbos padargų spazmai. Vaikas gali pradėti mikčioti po kokios
nors traumos. Tačiau dažniausiai tai įvyksta dėl nestabilios, jautrios vaiko
nervų sistemos. Atsiradus priežasčiai, tarkim, išsigandus, suspazmuoja gerklytė ir
tariami žodžiai ima strigti pusiaukelėje.
Genetinis polinkis. Polinkį mikčioti mažylis gali paveldėti. Prigimtį pažadina
gyvenimo aplinkybės. Norint užčiuopti tikras priežastis, kurios sudarė sąlygas
išlįsti prigimčiai, ir vaikui padėti, reikia daug bei subtiliai bendrauti su
tėvais. Jie patys priežasčių dažniausiai nepastebi ar nesupranta, o apie savo
santykius su vaiku neretai vengia kalbėti. Logopedas neva be reikalo smalsauja.
Reikalavimų našta. Gyvenimo tempas, vaikui keliami dideli reikalavimai – kelias
mikčiojimo link, nes dėl intensyvaus ugdymo pertempiama nervų sistema. Juk ne
veltui išsivysčiusiose šalyse mikčiojančiųjų yra daugiau. Žinoma, jei kitų
įtampos priežasčių nėra, polinkį mikčioti turinčio vaiko kalba gali ir
nesutrikti. Tačiau dažnai sergantis, jautrus, kompleksuotas mažylis palūžta.
Nervus taip pat gali „išderinti” skirtingi tėčio ir mamos reikalavimai. Pvz.,
tėtis neleidžia mažiukui pasirinkti, kategoriškai išrėžia: „Pasakiau ir šventa!”,
o švelni, gera, atžalėlę dievinanti mama pagaili. O gal auklėjimas nenuoseklus
dėl kartu gyvenančių senelių, kitų kasdien su vaiku sėdinčių žmonių? Įtempiamos
ir vėl atleidžiamos vadelės, mažiukas pradeda nervintis, tad dėl menkiausios
priežasties jis gali pradėti mikčioti. Jei šeima nepakeičia bendravimo būdo,
apmaudu, bet logopedas beveik negali padėti.
Minčių daugiau nei žodžių. Kai pyplys dar beveik nekalba, būsimą bėdą išduoda
kalbant drėkstančios rankytės, nervingi judesiai, ilgesnis tarsi žuvytės
įkvėpimas. Sulaukus 2 m. ir daugiau, kai suintensyvėja kalbos raida, mikčiojama
smarkiau. Ypač tada, kai vaikas nori papasakoti apie tai, ko nelabai supranta,
kai mintys tampa greitesnės už žodžius. Kalbėti skubant, netaisyklingai
kvėpuojant gali tapti įpročiu. Todėl mama, pajutusi bet kokį kalbos trukdį,
turėtų kreiptis į logopedą. Jis su vaiku atsargiai pabendrautų. O kai mama
ateitų be vaiko, paaiškintų, kas iš tiesų yra, ką ir kaip reikia daryti.
Draugo įtaka. Vaikas gali pradėti mikčioti mėgdžiodamas draugą, kuris jam yra
autoritetas, idealas. Taip pat pastebėta, kad greitakalbis ir garsiakalbis
mikčioja dažniau nei kiti. Greitakalbystė dažniausiai yra paveldima, o garsi
kalbėsena gali būti šeimos įprotis ar atsiradusi dėl aplinkos poveikio. Jei mama
ar auklėtoja garsiai, pakeltu tonu kalba – ir vaikas garsiau tarška.
Mikčiojimo „neišauga”
Keista, bet tėvai pirmiausia kreipiasi į šeimos gydytoją. Šis nusiunčia pas
neurologą. Labai dažnai pas logopedą ateina 4-5 m. vaiko tėvai. Jie, paklausti,
kiek laiko vaikas mikčioja, atsako: „Žinote, jau dvejus metus… Buvom pas nervų
gydytoją. Jis sakė, kad išaugs, kad tai nieko baisaus”. Būna, neurologas išrašo
vaistų, draudžia lakstyti, važinėti dviračiu, bet pacientui negerėja. „Visokių
kuriozų išgirstu iš mamų, kartais net verkt norisi. Joms būtų labai pravartu
išgirsti kelių specialistų nuomonę. Ne dėl to, kad vienas ar kitas blogas, ne
tuo metodu dirba. Paprasčiausiai vaikai yra skirtingi ir reikia rasti kiekvienam
jų tinkamą metodą. Tad jei pradėjus lankytis pas logopedą kalba nesitaiso,
reikia kreiptis į kitą. Tačiau jei mikčiojimo priežastis nepašalinama, deja,
negali pagelbėti joks būdas ir joks logopedas”, – sako logopedė G.Povilaitienė.
Pradžių pradžia
Labai svarbu pastebėti pačią pradžią, kai pagalba vaikui būna efektyviausia.
Vaikas, mikčioti pradėjęs suintensyvėjus kalbos raidai, po kelių pratybų kuo
puikiausiai kalba neužsikirsdamas. Bėda gali net nepasikartoti. Kai kalba
stringa dėl neurologinių priežasčių, logopedo pagalba dažnai būna laikina.
Vaikas tik išmoksta kalbos trūkumą pridengti nuo aplinkinių. Juk priežastis
slypi giliai smegenyse ir laukia palankios valandos: ligos, nuovargio, streso.
Tarkim, vaikas pradeda lankyti mokyklą, pasikeičia aplinkybės. Jos baugina
pirmokėlį, tad jaučiasi nesaugus ir vėl pradeda mikčioti.
Kai kurie tėveliai girdi, kad vaikas užsikerta, bet niekur nesikreipia. Kam? Juk
trūkumo visai pašalinti beveik neįmanoma. Bet daug ko mes neišvengiame (nuovargio,
ligų, stresų, konfliktų), bet stengiamės sumažinti ir pagerinti savijautą. Nieko
nedarant vaiko asmenybė gali pakisti. Vaikas taps uždaras, nedrąsus, kankins
menkavertiškumo jausmas, negalės pasirinkti norimos specialybės… Tad reikia
stengtis jam padėti, net ir nesitikint bėdą negrįžtamai išrauti su visomis
šaknimis.
Pagalba vaikui
Ko gero, didesnę įtaką vaikui turi ne specialistas, o tėvelių pastangos. Štai
keletas patarimų.
Dienos režimas. Mažyliui pradėjus mikčioti 1-2 sav. į darželį neveskite.
Stenkitės jo nekalbinti. Susitarkite, kad paklaustas tik linkčios arba purtys
galvytę. Žaiskite žaidimą „Tylos karalius” (kas ilgiau išbus nekalbėjęs). Deja,
daugelis šeimų negali vaiko palikti namie. O esant triukšmingai darželio
aplinkai norėdamas ką nors pasakyti, jis turi stengtis perrėkti kitus. Kuo
garsiau, tuo labiau spazmuoja kalbos organai…
Tvarkinga dienotvarkė. Dienos režimas neverčia kažko atsisakyti. Tereikia
stebėti vaiką ir viską tvarkingai sudėlioti. Ką ir kaip? Vieno patarimo visiems
nėra. Jūs esate geriausiai matote, ko reikia griebtis. Mažyliui, be abejo,
būtinas dienos miegas. Jei jis ,,išsikovoja” teisę neiti pogulio, vakare jis
labai nori miego. Tai kenkia nervų sistemai. Patarkite jam bent pailsėti, juolab
jei po pietų eina į būrelį. Prieš tai tegul nebėga į lauką, bet pasiklauso
ramios muzikos, pasakos. Gal net ir užsnūs? Jei vaikas dieną darželyje nemiega,
nes vakare gulasi vėlai ir ryte keliasi vėlai, pamažu jį guldykite vis anksčiau.
Sutvarkius režimą vaikas mažiau mikčioja.
Kvėpavimo ir kalbos dermė. Kad dingtų spazmai, svarbu atpalaiduoti kalbos
padargus, atlikti kvėpavimo pratimus. Kvėpavimą su kalba padeda derinti
eilėraščiai, eiliuotos pasakos. Nė vienas mikčius, kai deklamuoja, dainuoja ar
vienas tyliai bendrauja su žaislais, nemikčioja! Tad patarkite vaikui: „Tu
deklamavai eilėraštuką sklandžiai. Matei? Tad galima padaryti tarsi apgavystę –
kalbėti lyg dainuotum”. Vaikas pabando. Kai pavyksta, šį patarimą priima vos ne
kaip stebuklą, pradeda stengtis. Taip pats sau padėta.
Lėta kalbėsena. Kalbėkite lėtai. Vaikas nevalingai perims jūsų kalbėseną
ir greitakalbė pamažu dings. Kai vaikas nori greitai pasakyti, jaudinasi,
paimkite jį už rankos, apkabinkite ir nuraminkite: „Tu juk viską žinai, bet
truputį pagalvok ir tada pasakysi neužsikirsdamas”. Prisilietimas, geras žodis
visuomet ramina, teikia pasitikėjimo savimi.
Šalin baimę! Svetimo mažylis vaikas drovisi, jam girdint bijo kalbėti (akytės
bėginėja, vengia pašnekovo akių, trina rankytes, mindžikuoja). Kol vaikas
nenugali baimės, kalba stringa. Todėl reikia ją mažinti. Žodžiai – „Tai nieko
baisaus. Viskas bus gerai” neįtikina. Be to, nesąžininga žadėti, kad kalba
pasitaisys. Vaikas laukia, tiki, stengiasi, o viskas lieka kaip buvę, tad gali
pulti į neviltį. Mokykite prisitaikyti, kalbėti taip, kad trūkumas užsiglaistytų:
„Kai nesijaudinsi, mažiau užsikirsi. Bet ir mikčiodamas tu netampi kitoks,
blogesnis nei kiti. Jei jauti, kad kažkas užspaudžia gerklę, įkvėpk oro,
stabtelėk ir vėl kalbėk. Taip vaikai nepastebės, kad tau nesiseka”. Pasakykite,
neva ir jums taip buvo arba pažinojote mikčiojantį berniuką. Jis buvo šaunus,
gabus, mokėjo konstruoti laivą (ar kt.) ir nors mikčiojo, visi mylėjo. Išgirdęs
„gyvenimišką” pavyzdį, sužino esąs toks ne vienas, patiki, kad ir jis bus
mylimas, kad pasaulis dėl tokios bėdos nesugriūva. Tokie patarimai vaikui
kartais labai padeda.
Vaistai. Ar reikia vaiką gydyti vaistais, nervus raminančiomis
vaistažolėmis, sprendžia gydytojas. Kartais prireikia didelės vaistų dozės (dažniau
padeda iš pat pradžių, teikiant skubią pagalbą). Taip mikčiojantis vaikas
nepagydomas, tik leidžiama pailsėti nervų ląstelėms.