Kai žmogus
darbą myli labiau už save
Artėja
atostogų metas: vieni jo laukia su džiaugsmu, kiti – su baime. Apie
pastaruosius yra sakoma: „Gyveno kartą žmogus, kuris tik dirbdavo, o kai
nedirbdavo, galvodavo apie darbą…“ Darboholizmas – visuomenėje gerbiama ir,
ko gero, pati „priimtiniausia“ iš visų egzistuojančių priklausomybių
(alkoholizmo, lošimų, narkomanijos, seksomanijos ir t.t.). Tad pakalbėkime apie
geriausią iš blogybių…
Liguistos meilės požymiai
Liguistai
mylintį savo darbą žmogų atpažinti nėra sunku. Darboholikui net ir po įtemptos
darbo dienos sunku užsiimti kita veikla. Patenkintas jaučiasi tik dirbdamas.
Apie jį sakoma: „Šiaip jis niūrus, nenusileidžiantis, pažeidžiamas, tačiau
darbe tarsi „persikūnija“: tampa energingu, pasitikinčiu savimi ir
savarankišku. Jeigu nedirba, jaučiasi nepatenkintas ir suirzęs. Baigdamas kokį
nors darbą, jaučia nepasitenkinimą dėl to, kad „greitai viskas baigsis“, ir
iškart ima galvoti apie tai, kokiu darbu užsiims po to. Dažnai darboholikas
kelia sau pernelyg didelius reikalavimus ir tikslus, kurių negali pasiekti.
Kalbėdamas apie darbą dažnai sako „mes“, o ne „aš“. Nesėkmės darbe prilygsta
katastrofai.
Darboholikas
nesupranta poilsio prasmės ir nejaučia džiaugsmo ilsėdamasis. Paniškai vengia
„nieko neveikimo“ būsenos, nes darbo nebuvimas, jo supratimu – laiko švaistymas
veltui arba tinginystės požymis. Galiausiai jis apskritai nebesugeba pabūti
nieko nedarydamas. Todėl jei yra priverstas „nieko“ neveikti, tai bent
pasilieka sau teisę nuolat galvoti apie darbą.
Erotinio
ar pramoginio turinio nuotraukos, filmai ir programos jam kelia susierzinimą, o
draugų pasakojimai apie meilės nuotykius jam atrodo nuobodūs. Darboholiko
žodynui yra būdingi žodžiai: „visi“, „visada“, „aš privalau“, „aš turiu“.
Darbas
darboholikui – ne viena iš gyvenimo sferų, bet visas gyvenimas, pakeičiantis
prisirišimą, meilę, pramogas ir kitas veiklos formas.
Po sunkaus darbo turi būti dar sunkesnis darbas
Savo
darbą mėgstantis žmogus turi tikslą, jam svarbus darbo rezultatas, o profesinė
veikla – viena iš gyvenimo sričių, savirealizacijos būdas, savęs aprūpinimo ir
materialinės gerovės sukūrimo priemonė. Profesinė veikla jam teikia malonumą,
bet lygiai taip pat jam džiaugsmą teikia buvimas su šeima. Sveikai panirusio į
darbą žmogaus nuostata: „Po sunkaus darbo tui būti geras poilsis“.
Darboholikui
viskas atvirkščiai: darbo rezultatas neturi prasmės, pats procesas – prasmė,
darbas – vertingai panaudotas laikas. Šeima ir šeimyniniai santykiai
darboholiko yra suvokiami kaip dėmesį nuo darbo atitraukiantys veiksniai ir
todėl artimųjų prašymas skirti jiems daugiau laiko darboholikui kelia
susierzinimą.
Vienas
iš svarbiausių darboholizmo požymių – tai stiprus ir nuolatinis sėkmės ir
aplinkinių pripažinimo siekis. Darboholikas baiminasi patirti nesėkmę, „prarasti
įvaizdį“, bijo, kad jį apkaltins nekompetetingumu ar palaikys tinginiu, jam
baugu nuo minties, kad vadovo akyse jis gali tapti „blogesniu“ darbuotoju nei
kiti.
Darboholizmas
laikomas tokia pat savęs naikinimo forma, kaip kad ir kitos priklausomybės:
alkoholizmas, narkomanija, lošimai, seksomanija ir t.t. Tai bėgimas nuo
realybės, kuomet siekiama darbine veikla kompensuoti tai, ko nepavyksta gauti
už darbo ribų. Darboholizmas sukelia pervargimą, išsekina jėgas, kurių
nebeužtenka kitoms veikloms, ir atitinkamai susiaurina žmogaus interesų ratą.
Pagrindiniu tikslu tampa noras jaustis reikalingu ir nepakeičiamu darbuotoju.
Darboholikui neįdomu, o ir, tiesą sakant, nėra kada, pasidžiaugti ar
pasinaudoti savo darbo rezultatais. Dažnai tenka išgirsti: „Tiek dirbu, kad
nėra kada net uždirbtų pinigų išleisti“.
Darboholiko šeimyninio gyvenimo ypatumai
„Pabėgimas
į darbą“ nuo kasdienio gyvenimo gali būti susijęs su nesugebėjimu patirti „mažų
gyvenimo džiaugsmų“, nesugebėjimu sukurti ir pajusti komforto namuose. Priklausomas
nuo darbo žmogus tiek susikoncentruoja į savo darbą, kad palaipsniui atitolsta
nuo šeimos, draugų, ankstesnių pomėgių.
Vienas
svarbiausių dalykų, įtakojančių šeimyninį gyvenimą, yra tai, kad sulig
darboholizmo laipsnio augimu didėja emocinio tuštumo jausmas ir mažėja empatija
(gebėjimas atjausti kitą žmogų). Girdėdamas artimųjų prašymus skirti jiems
daugiau dėmesio, darboholikas jaučiasi nesuprastas, nevertinamas, mano, kad iš
jo reikalaujama „persiplėšti“, artimieji laikomi „nedėkingais veltėdžiais“. To
pasekoje komplikuojasi asmeniniai santykiai ir darboholikui jie tampa tarsi
našta, kurią palengvinti gali tik darbas.
Darboholikas
pasąmoningai ima ieškoti priežasčių, kad išvengtų šeimyninių problemų ir
santykių aptarimo, nebedalyvauja vaikų auklėjime, nesuteikdamas jiems emocinės
šilumos ir neatsiliepdamas į vaikų poreikius. Pirmenybę paprastai atiduoda
bendravimui su negyvais objektais (rečiau su gyvūnais), o ne bendravimui su
žmonėmis. Tokiu atveju nereikia spręsti tarpasmeninių problemų.
Darboholizmas
neretai teisinamas tuo, kad tai – materialinė būtinybė, „tokia įmonės
politika“, „vienintelė karjeros galimybė“ ir pan. Netgi darboholiko hobis
paprastai būna susijęs su „šeimos maitintojo“ role. Tai – darbas sode,
medžioklė, žvejyba ir t.t. Jeigu darboholikas negali pilnai savęs realizuoti
darbe, jis visa galva panyra į hobį, kuris ilgainiui tampa vieninteliu ir
esminiu gyvenimo interesu.
Darnūs
santykiai būna tik tose šeimose, kuriose sutuoktinis nepriekaištauja
darboholikui ir priima viską taip, kaip yra. Tačiau tai nereiškia, kad pats
jaučiasi laimingu ir kad vaikams netrūksta tėčio ar mamos dėmesio. Tiesiog
šeima išmoksta gyventi „deficito“ principu.
Visgi
galima pasidžiaugti bent tuo, kad australų psichologai, tyrę skyrybų skaičių šeimose,
kuriose dirbama saikingai, ir darboholikų šeimose, reikšmingų skirtumų nerado.
Be darbo – kaip be oro
Ne
darbo metu (atostogos, liga, atleidimas iš darbo ir t.t.) darboholikas dažnai
priklausomybę nuo darbo pakeičia kita priklausomybe – ima vartoti alkoholį ir
pan.
Atostogų
metu jaučiasi tarsi atplėštas nuo savo narkotiko – darbo ir deda visas
pastangas, kad atotrūkis būtų minimalus: vežasi darbo su savimi, atsiliepia
darbiniu telefonu, teigdamas sau ir kitiems, kad tai labai svarbu ir be jo
neišsivers, nuolat galvoja, ką darys sugrįžęs, kalbasi su sutuoktiniu apie
darbą (žinoma, savo) ir net sužinojęs ar pamatęs ką nors naujo, galvoja kaip
tai panaudos darbinėje veikloje. Kitaip tariant, darboholikas nesiilsi, jis
dirba toliau.
Išėjęs
į pensiją, jaučiasi niekam nereikalingu ir nieko vertu. Paprastai tokie žmonės
savo energiją nukreipia arba, galima sakyti, „perkelia“ į liguistą polinkį
perdėtai rūpintis savo sveikata. Tuomet visas laikas ir energija skiriami ligos
paieškoms ir gydytojų kabinetų durų varstymui. Kita vertus, darboholikai išties
turi ženkliai didesnę riziką sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis.
Kam pirmenybė tapti darboholiku?
Visuomenėje
darboholizmas dažniau paplitęs vyrų tarpe, tačiau moterų emancipacija sparčiai
plečiasi ir į šią sritį. Ir jau šiai dienai galima stebėti nemažą skaičių
moterų, kurias būtų galima drąsiai pavadinti darboholikėmis.
Į
darboholizmą dažniausiai yra linkę vyresni (anksčiau gimę) vaikai arba
vienturčiai. Didesnę riziką turi vaikai, išaugę psichologiškai probleminėse
šeimose, kuriose vyraujančia problema buvo priklausomybė: nuo sutuoktinio,
alkoholio, narkotinių medžiagų, darbo ir pan. Pavyzdžiui, Reginos tėtis
buvo agresyvaus tipo alkoholikas, mama – jautri, nesavarankiška, nuo
sutuoktinio tiek emociškai, tiek materialiai priklausoma moteris. Regina
prisimena, kad ji labai stengdavosi atlikti kuo daugiau namų ruošos darbų, kad
padėtų mamai, kad mama nesakytų „koks sunkus mano gyvenimas“. Mokykloje ji
siekė gauti kuo aukštesnius įvertinimus, tarsi norėdama kompensuoti šeimos
„gėdą“. Reginos tikslas buvo – įstoti į geriausią šalies universitetą ir
visiems įrodyti, kad alkoholiko vaikas gali pasiekti daugiau už „normalių“ tėvų
vaikus. Neturėdama, jos manymu, „geros“ šeimos, ji norėjo būti geresne už visus
kitose gyvenimo srityse: iš pradžių moksle, vėliau – profesinėje veikloje.
Rizikos
grupei priklauso ir dirbantys įmonėse, kuriose skatinami viršvalandžiai, apdovanojami savęs netausojantys ir
darbui atsiduodantys darbuotojai, kur kuriama konkurencinė atmosfera („išliks
tik geriausieji“, „nesamanoja tik riedantys akmenys“ ir pan.), taip pat ten,
kur labiau vertinama kiekybė negu kad kokybė. Jeigu vadovas ar kolegos –
darboholikai, yra tikimybė, kad žmogus pasiduos grupės spaudimui, norėdamas
neatsilikti nuo kitų su tikslu išsaugoti darbą.
Receptas „Ką daryti?“
Pirmiausia,
yra svarbu suvokti, kad darboholizmas – progresuojanti priklausomybė, kuri
ilgainiui sukelia fizinį ir psichologinį „perdegimą“. Antra, rimtai pergalvoti
ir „subalansuoti“ darbo ir poilsio režimą. Griežtai atsisakyti darbo laisvu
metu ir priverstinai nukreipti bet kokias mintis apie darbą. Daugiau bendrauti
su šeimos nariais ir draugais. Darbo metu daryti pertraukas. Nepiktnaudžiauti
alkoholiu ir kitomis priklausomybes sukeliančiomis medžiagomis. „Nepasinerti“
tik į vieną hobį. Ir planuoti vasaros atostogas J
Jeigu „nedirbimas“
sukelia stiprius savigraužos jausmus ir tiesiog stumte stumia dirbti daugiau –
kreiptis į psichologą. Kartais psichologinės pagalbos reikia ir sutuoktiniui,
kad jis suprastų ir psichologiškai palaikytų mylimo žmogaus sprendimą
atsisakyti žalingo gyvenimo būdo.
Psichologė Laura
Bratikaitė
www.seimospsichologas.lt
Tel. nr. 8 668 00 000