Nors dukra rudenį eis į pirmą klasę, ji neištraukia pirščiukų iš burnytės
– visi jos nagučiai nukramtyti net iki mėsų. Mėginau ir geruoju, ir piktuoju
atkalbėti, mušiau per nagus, gąsdinau, kad užaugs ūsai, o ant pirščiukų plaukai,
bet niekas nepadeda. Ką daryti?
Danguolė
Niekaip neatpratinu sūnaus krapštyti nosį ir… dėtis viską į burną. Pirštus
tepiau jodu, mirkiau į pipirus, bet veltui. Jis pradėjo taip elgtis, kai ėmė
lankyti darželį. Auklėtoja sako, jog grupėje visi vaikai taip daro ir čia nieko
baisaus. Ar normalu, kad 4 metukų vaiko pirštas visą laiką nosyje?
Vaida
Vilniaus miesto psichologinės – pedagoginės tarnybos psichologė, mokslų
daktarė, docentė Irina Blažienė:
– Reikia pastebėti, kad dauguma vaikų mėgina krapštyti nosį ar kramtyti nagus.
Tai jie daro patys to nepastebėdami, nevalingai ir visiškai nesijausdami
nepatogiai. Tačiau suaugusieji (tėveliai, seneliai, auklėtojai) į tai reaguoja
ypač audringai. Dažniausiai jie pasirenka lengviausią sprendimą – duoda vaikui
per rankas, bara, gąsdina, gėdina. Manau, kad į šią problemą būtina pažvelgti
plačiau.
Tiek nosies krapštymas, tiek nagų kramtymas, priskiriami vaikų elgesio,
psichikos ir emocijų sutrikimams. Todėl vieno atsakymo į visus klausimus nėra ir
negali būti. Kiekvienas atvejis savitas, o priežastys kompleksinės ir labai
individualios. Juo labiau, kad vaikams nėra bendrų formulių ir taisyklių, pagal
kurias galima spręsti apie jų elgesį. Todėl jei mažylis pradėjo krapštyti nosį,
kramtyti nagus ar šiaip daryti tai, ko anksčiau nedarė, barti (ar net mušti)
vaiko už tai nereikėtų.
Pirmiausia tėveliams derėtų pamėginti suvokti, kodėl, kaip dažnai, kokioje
situacijoje vaikas tai daro ir kas tuo metu jo, o gal net ir šeimos gyvenime
vyksta.
Tai yra – realiai pamėginti įvertinti matomus ar numanomus pasikeitimus vaiko
gyvenime. Gal mažylis pradėjo lankyti darželį ar susipyko su draugais kieme, gal
gimė broliukas ar sesutė, o gal persikraustė į kitą butą, gal vaikas prarado
kontaktą su jam svarbiu ir artimu žmogum. Taigi vaiko elgesio pasikeitimo
priežasčių gali būti pačių įvairiausių.
Geri patarimai:
su tokiais vaikais galima dirbti labai kūrybingai tiek namuose, tiek ugdymo
įstaigoje. Pavyzdžiui, vaikui leisti piešti, žaisti, jam pasakoti vadinamas
psichoterapines istorijas, pasakas apie neva kitus taip darančius ir į jį labai
panašius vaikus,
galima pasiūlyti vaikui kramtyti kas antrą arba kas trečią nagą arba pamėginti
kramtyti nagus iš apačios, pakėlus ranką į viršų,
dažniau stebėti vaiką ir stengtis nepalikti jo be veiklos – nieko neveikimas,
tuščios rankos, piršteliai be žaislų – prašyte prašosi lįsti į nosytę ar
burnytę.
Šiuo metu nagus kramtantiems vaikams, vaistinės siūlo įvairiausių priemonių –
nuo neskanaus nagų lako iki smagių bei skanių kramtukų. Kartais galima
pasinaudoti šiomis priemonėmis.
Jeigu nagų kramtymas rečiau sutinkama problema, tai nosį krapšto beveik visi
ikimokyklinio (o kartais ir vyresnio) amžiaus vaikai.
Kadangi nosyje yra daugybė receptorių, kurie turi raminamąjį efektą, manoma, kad
tokiu būdu vaikai randa, kaip nusiraminti. Deja, vaikai nejaučia socialinės
situacijos, kurioje tuo metu jie yra.
Tačiau vaiką pamokius ir jam pasiūlius tai daryti, kai niekas nemato, jis
liaujasi nosį krapštyti bet kur ir bet kada.
Kartas nuo karto suaugusieji galėtų ramiai pasikalbėti su vaiku, jam paaiškinti,
pateikti pavyzdžių, kad tėvelis ar mamytė taip nedaro. Tačiau svarbiausia,
reikėtų paieškoti kito nusiraminimo būdo. Vieniems tinka fiziniai pratimai, kiti
mėgsta šokti, treti bėgioti, plaukioti baseine. Dar kitiems mažyliams gal tiktų
masažas su žaidimo elementais ar prieš miegą pasakojant pasakas ir “minkant,
kočiojant, voliojant, grumdant vaiką”. O gal paprasčiausiai pakaktų tik pasupti
prieš miegą?
Reikia pastebėti, kad nagų kramtymas ar nosies krapštymas – tai vaikystę
lydintys reiškiniai. Anksti pastebėjus, tėvų ir aplinkinių suaugusių
pastangomis, tai netampa blogu įpročiu ir vėliau sėkmingai šias problemas
pamirštama.
Skirma Valiulytė