Kaip auginti sūnų, kad netaptų „mamyčiuku“?

Prieš keletą metų vienas užsienio diplomatas stebėjosi: lietuvės tokios
gražios, elegantiškos, protingos, o vyrai… Gal kažkas negerai Lietuvos
moterims, kad neužaugina tikrų vyrų? Taigi kas kaltas – vyrai, netinkamai
auklėjantys sūnus, ar berniukus lepinančios moterys?

Kuo nepaprastas mamos ir sūnaus ryšys? Kodėl nereta nori dukters?

Nuo senovės sūnus – tai vyriškos darbo rankos, kurių pastangomis ūkis nepražus.
Kuo daugiau sūnų – tuo daugiau gynėjų, darbininkų, saugumo. Net karalienės
pasijusdavo saugios tik tada, kai pagimdydavo sūnų – sosto paveldėtoją.
Priežasčių, kodėl moteris kartais labiau džiaugiasi sūnumi nei dukterimi, ir
dabar nereikia toli ieškoti. Net ir mūsų, moterų bei vyrų lygybės laikais,
vyrams mokami didesni atlyginimai – vadinasi, galima tikėtis didesnės sūnaus
paramos senatvėje. Negali paneigti ir nuomonės, kad sergant duktė dažnai geresnė
slaugė nei sūnus.

Kuo ypatingas mamos vaidmuo sūnaus gyvenime?

Sūnus patirtį su mama pritaiko kurdamas savo santykius su gyvenimo drauge.
Neišspręstus konfliktus su mama, vaikystės nuoskaudas dėl jos elgesio dažnai
perkelia į savo šeimą. Ir dažnai labai aiškiai matyti, kad kariauja ne su žmona,
bet su savo motina, nors iš tiesų pykstasi su žmona. O duktė iš mamos mokosi,
kaip būti moterimi ir mama, kaip bendrauti su vyrais. Jeigu mama linkusi
manipuliuoti, kaltinti vyrą, duktė greičiausiai bus tokia pati. Jeigu mama geba
mylėti ir leidžia vyrui mylėti ją, duktė greičiausiai taip pat mokės mylėti ir
būti mylima.

Mamą mylintis berniukas užauga supratingesnis, švelnesnis savo mylimai
moteriai?

Taip, tai tiesa. Išmokęs ne tik būti mylimas, bet ir mylėti, berniukas užaugęs
tai perkels ir į savo šeimą.

Kodėl nereta mama sūnų lepina labiau nei dukterį? Nori pasidžiaugti jo artumu,
nes sūnui užaugus ir sukūrus šeimą ryšys su juo pradės trūkinėti? O gal mama
prisiriša prie berniuko, nes jis auga sunkiau nei mergaitė, dažniau serga,
patiria įvairių traumų ir jį reikia slaugyti, paguosti, globoti?

Berniuką kartais labiau lepina mama, kuri lepina ir savo vyrą. Greičiausiai taip
yra todėl, kad sąlyginai neseniai mūsų tauta dar gyveno esant patriarchalinei
visuomenei, kurioje vyrus reikėjo lepinti, nes jie buvo svarbiausi. Tačiau dažna
mama popina sūnų todėl, kad stinga artimų santykių su vyru, jie atšalę. Taip ji
tarsi užpildo bendravimo su vyru spragą. Tiesa ir tai, kad mama labiau lepina
liginėlį, ar tai būtų berniukas, ar mergaitė.

Kai kurie psichologai ir seksologai įspėja, kad perdėtas mamos švelnumas
berniukui pavojingas, nes itin švelnūs jausmai gali tapti erotiški. Todėl
pataria beprotiškai mylėti vyrą, o sūnų – protingai.

Perdėtas mamos erotiškumas, seksualumas gali būti kliūtis auklėjant berniuką,
ypač jeigu jos santykiai su vyru šalti. Būna, mama sūnų maudo vos ne iki jis
suauga, miega vienoje lovoje. Jei visa tai nesiliauja net ir berniuko
paauglystės metais, mama gali tapti tarsi konkurente jo merginoms, ji trukdys
užmegzti bei palaikyti gerus santykius su bendraamžėmis. Geriausia, kai šeimoje
atliekami visi vaidmenys ir jie nepainiojami: vyras yra savo žmonos vyras, o
sūnus yra tik savo mamo sūnus.

Kodėl iš mergaitės, kurią myli tėtis, nesišaipoma, o mamos globojamas
berniukas pravardžiuojamas „mamyčiuku“?

Visuomenė iš vyro daugiau tikisi. Kad bus savarankiškas, tvirtas, stiprus,
susitvardys, neverks ir pan. Moteriai paprasčiau, nes jai tarsi suteikiama
daugiau laisvių: gali būti nesavarankiška, nesitvardyti, verkti. Nors ir tokia
nuostata dabar jau keičiasi.

Artimas mamos ir sūnaus ryšys, manau, yra gerai, nes vėliau tai tampa pagrindu
palaikant artimą ryšį su būsima žmona. Tačiau perdėtas rūpinimasis, siekis būti
„gera“ mama, viską padaryti už vaiką (sudėti kuprinę, pasirūpinti pamokų ruoša,
aprengti ir pan.) gali būti pražūtingas. Apšokinėtas berniukas auga neatsakingas,
nesavarankiškas, savimi nepasitikintis, nes ir mama juo nepasitiki. Reikėtų
kiekvienai mūsų mokytis būti atsakinga mama, išmokyti savo sūnų patį susidėti
kuprinę, su juo diskutuoti, kam reikalingi mokslai (tik jokiu būdu ne
vienpusiškai dėstant savo nuomonę), kad pats norėtų ruošti pamokas. Pasitikėkime
savo sūnumi, padrąsinkime jį eiti į gyvenimą, o ne saugokime nuo gyvenimo. Tada
labai artimas mūsų ryšys su juo nebus nei gėdingas, nei pražūtingas.

Tvirtinama, kad „mamyčiuką“ dažniausiai išaugina vieniša mama arba ta, kurios
vyras nuo sūnaus auklėjimo nusišalino. Kodėl?

Nuo seno vaikų auklėjimas buvo moters reikalas. Tačiau sūnui paaugus tėvas
imdavo jį į darbus ir mokydavo vyriškų dalykų. Dabar viskas keičiasi. Vis dar
pasitaiko, kai vyras palieka vaikus auklėti moteriai ir paskui stebisi: „Kodėl
mano sūnus elgiasi kaip mergaitė?“ Sūnus paprasčiausiai neturėjo pavyzdžio, kaip
būti vyru, nes nematė tėčio arba jį matė, bet mažai bendravo.

Kaip auginti sūnų, kad netaptų „mamyčiuku“: auklėjimą patikėti vyrui ir
nesikišti į jų reikalus ar, priešingai, domėtis vyriškais pomėgiais, juos
skatinti, ugdyti tvirtą charakterį, savarankiškumą, leisti pavojingus žaidimus?

Augdamas vaikas mokosi. Todėl labai svarbu, kad berniuką (beje, kaip ir mergaitę)
auklėtų abu tėvai: tėtis rodytų vyro pavyzdį, o mama tėčiui padėtų atskleisti
bendravimo su moterimi pavyzdį. Gražiausi santykiai susiklosto tada, kai paremti
pasitikėjimu ir bendradarbiavimu. Kaip tai atrodo? Vyrą, traukianti į žvejybą,
pasitikinti moteris gražiai išlydi arba vyksta kartu. Paskui vyras gražiai
išlydi žmoną į teatrą arba eina kartu. Kai vaikas tampa paaugliu ir jam labiau
reikia draugų, o ne tėvų, su juo reikėtų kalbėti, diskutuoti apie pavojingus
žaidimus, domėtis, kuo jis gyvena, aptarinėti galimus pavojus ir būdus jų
išvengti. Ne siūlyti sprendimus, bet skatinti juos sugalvoti pačiam. Netgi
naudinga su paaugliu pasėdėti prie kompiuterio ir pažiūrėti, kokius žaidimus
žaidžia. Tegul parodo, ko pasiekė, kaip tai padarė, kas teikia pasitenkinimo. O
tada aptarti moralės normas, išklausyti, kas vaikui patinka, o kas nepriimtina.
Nuomonė nebūtinai turi sutapti. Svarbiausia, kad vaikas jus išgirstų, o jūs
išgirstumėte jį. Ir nekritikuokite, nes daugiau nekalbės. Tiesiog išsakykite
savo poziciją, pabrėždami, kad tai jūsų nuomonė. Jei jos primygtinai nepiršite,
lengviau išklausys ir išgirs. Tik protingai pasitikėdami savo vaiku ir jį
padrąsindami užauginsime savimi pasitikintį, tvirtą žmogų.

Būna, už „mamyčiuko“ ištekėjusi moteris savo sūnui būna itin reikli, griežtai
auklėja. Ir taip jį netyčia pakiša… po savo marčios padu, nes sūnus jau būna
pripratęs, kad moteris vadovautų. Arba, priešingai, stokojęs mamos švelnumo
bando atsigriebti, įtvirtinti savo vyriškumą ir tampa grubus cinikas. Kaip
išlaviruoti tarp švelnumo, meilės ir reiklumo?

Manau, geriausias būdas neperlenkti lazdos – prieš ją lenkiant atsakyti sau į
klausimą: „Darau tai iš nerimo, baimės, nepasitikėjimo, pykčio, nuoskaudos ar iš
meilės?“ Ir tada pasielgti taip, kaip norisi. Dar vienas klausimas: „Ko siekiu
tokiu elgesiu, ko trokštu savo vaikui ir sau?“ Pasvarstykite, ar tikrai tai
pasieksite. Pavyzdžiui, jūs mokote sūnų būti labai mandagų, nuolankų, paslaugų.
Jūs norite jam gero (gerų santykių su moterimis), bet gali būti, kad pamirštate
paprastą taisyklę: gerų santykių galima tikėtis tik tada, kai laimingi abu: ir
moteris, ir vyras. Todėl sūnų verta mokyti ne pataikauti, įtikti, bet
bendradarbiauti, ne tik duoti, bet ir imti, dalytis.

Koks atpildas laukia protingai sūnų mylinčios mamos?

Laimingas sūnus ir nuoširdūs, artimi santykiai iki pat gyvenimo pabaigos. Dėl to
verta pasistengti.