Apie hipochondrikus dažnai pasakojamos įdomios ir juokingos istorijos, bet su jais gyventi anaiptol nėra taip įdomu, o kartais – tiesiog nepakenčiama.
Nuolatinis pacientas
Hipochondrikas nuolat susirūpinęs savo sveikata. Jis įtaria, kad serga kuria nors sunkia ir nepagydoma liga. Toks žmogus – nuolatinis gydytojų pacientas, jam atliekama begalė medicinos tyrimų, bet jų rezultatų teisingumu hipochondrikas nuolat abejoja. Nustatyta, kad net 80 procentų žmonių per savaitę patiria kokių nors neįprastų arba nemalonių pojūčių, tai gali būti skausmas, galvos svaigimas, odos bėrimas ir pan. Net jei šie simptomai ir sukelia šiokį tokį nerimą, netrukus tai užmirštama arba nusiraminama pasikalbėjus su gydytoju. Bet hipochondrikas vos sunegalavęs pradeda įsivaizduoti sergąs baisiausiomis ligomis. Jis skaito medicinos žinynus, naršo internete ir visur atranda savo baisiausių įtarimų patvirtinimą. Suskaudus galvai tokiam amžinam ligoniui ima atrodyti, kad smegenis spaudžia auglys, o kiekvienas širdies dygtelėjimas įspėja apie greitą infarktą. Nuėjęs pas gydytoją ir išgirdęs, kad tyrimų rezultatai rodo besiskundžiantįjį esant sveiką, jis negali tuo patikėti: juk medikai gali suklysti, o pagal tyrimus ne visada pavyksta nustatyti ligą. Taigi jis eina jau pas kitą gydytoją, vėl prašo atlikti tyrimus, bet niekas hipochondrikui nepadeda atsikratyti nerimo.
Kodėl gi jis toks?
Kol kas mokslas į šį klausimą dar negali atsakyti. Pagal vieną iš teorijų, tai susiję su ypatingu žmogaus susitelkimu į tokius pojūčius, į kuriuos kiti nė nekreipia dėmesio. Tokia savybe dažnai pasižymi žmonės, vaikystėje sirgę sunkiomis ligomis, taip pat patyrę stresą, ypač artimųjų netektį. Beje, hipochondrija, sukelta streso arba depresijos, praeina greičiau. Hipochondrikais neretai tampa ir šeimų, kuriose ypač daug dėmesio buvo skiriama sveikatai, palikuonys. Be to, hipochondriją skatina ir pernelyg gausi „tinkama“ informacija – daugelis pažįsta medicinos studentų, kurie nuolat aptinka savyje visų studijuojamų ligų simptomų. Žinoma, tik ne hipochondrijos.
Ligonis apsišaukėlis?
Jausdamasis sunkiu ligoniu, hipochondrikas be jokios sąžinės graužaties atsisako vykdyti nemalonias pareigas. Jis žino, kad pasakęs, pavyzdžiui, žmonai, jog šiuo metu nenori jos nė matyti, paskatintų nesantaiką, todėl ima dejuoti: „Mane pykina. Matyt, mano skrandyje žaizda.“ Guodimasis dėl sveikatos hipochondrikui gali tapti ir normalių santykių pakaitalu. Užuot prisipažinęs, kad jaučiasi vienišas, jis ima skųstis: „Pastaruoju metu man vis diegia širdį“, ir taip pelno aplinkinių dėmesį. Vis dėlto nereikėtų hipochondriko kaltinti savanaudiškumu ir laikyti bjauriu apgaviku, šaltakrauju manipuliatoriumi. Jo elgesys nesąmoningas ir visai nuoširdus. Jis iš tikrųjų jaučia širdies skausmą ir paaiškina jį kuo nepalankiausiai sau. Hipochondrikas neapsimetinėja – jis iš tikrųjų kenčia.
Padėti nerekomenduojama
Kenčia ir hipochondriko artimieji. Paprastai iš pradžių jie stengiasi „nepagydomam ligoniui“ kuo galėdami pagelbėti, bet po kurio laiko netenka kantrybės ir pamato savo pastangų beprasmiškumą. Gyvenimas šalia tokio žmogaus tampa nemielas. Juk hipochondrikas tiesiogiai arba netiesiogiai nuolat prašo jam padėti, bet atkakliai atsisako bet kokios pagalbos. Ką gi daryti? Ar verta nuo ryto iki vakaro nagrinėti „apsišaukėlio“ ligas. Ar būtina skirti nemažą dalį šeimos biudžeto nesibaigiantiems medicinos tyrimams? Juk hipochondrikas dėl to laimingesnis nepasijus. Tačiau visiškai ignoruoti artimo žmogaus arba gero draugo negalima. Taigi geriau aptarti tai, ko bendraujant su juo daryti nereikia. Pirmiausia neverta bandyti įtikinti hipochondriką remiantis logika. Savo „ligą“ jis išstudijavęs kiek tik įmanoma, ir nė vienas jam gero linkintis žmogus nepajėgs jo nuginčyti, nebus taip „pasikaustęs“. O hipochondriko logika taip pat savita: esą nė geriausias gydytojas negali būti visiškai įsitikinęs, kad kuria nors liga šiuo metu nesergama ir nėra jokios rizikos ja kada nors susirgti. Nereikia ir šaipytis dėl ligų įsikalbėjimo ar juo labiau kaltinti. Hipochondrikas, jausdamasis atstumtas, tik ims graužtis, kad jo niekas nesupranta, o dėl streso hipochondrija paūmės. Visiškai nesėkmingi ir nereikalingi būtų aplinkinių bandymai hipochondriką perauklėti. Žmogus gali nuspręsti pasikeisti tik pats, jei, žinoma, to nori.
Ką daryti?
Taigi hipochondrikas iš tikrųjų kenčia, nors jokia sunki liga jam kol kas negresia. Kaipgi su juo elgtis? Kartkartėmis galime amžinai besiskundžiantį žmogų išklausyti. Galima padėti nupasakoti jo pojūčius. Tai reikšminga pagalba – kuo tiksliau žmogus išreiškia savo jutimus, tuo labiau jis tikisi pasijusti geriau. Ir bent jau sulaukia dėmesio. Visai nebūtina su hipochondriku ginčytis, serga ar neserga jis nepagydoma liga – tegul tai sprendžia gydytojai. Klausydamiesi jo mes parodome, kad esame greta, kad neatsiribojame nuo artimo žmogaus jausmų. Vis dėlto neverta šnekėtis apie ligas ir naujus tyrimus nuolat: hipochondrikas linkęs visą dėmesį sutelkti tik į save. Jam aktualiai temai aptarti pakanka skirti 15–30 min., o paskui reikėtų nukreipti kalbą į kitus dalykus, juk, be ligų, šį paniurėlį vis tiek dar bent kas turėtų dominti. Arba galima pasikviesti jį pasivaikščioti, kartu nueiti į svečius, į kiną. Reikia paskatinti hipochondriką elgtis pozityviai. Nieko nepadės žodžiai: „Liaukis vaidinęs mirštančiąją gulbę. Kelkis ir padėk man tvarkyti namus!“ Geriau pasakyti: „Žinau, kad tau nelengva, bet gal galėtum išplauti grindis.“ Toks kreipimasis – tai kvietimas gyventi normaliai, nepaisant hipochondrijos.
Hipochondrikas paprastai nemoka džiaugtis gyvenimu ir sukuria aplink save niūrią atmosferą. Niekas neprivers tokio žmogaus pralinksmėti, galima tik pasiūlyti stengtis patirti ir giedresnių emocijų. Na, o jei jis nenori, teks mėgautis gyvenimo siūlomais malonumais be jo. Nepatartina paversti namus sunkių ligonių palata. Ir nereikia jaustis kaltiems dėl to, kad šalia gyvenantysis jaučiasi toks prislėgtas. Hipochondriko artimiesiems gali padėti tik išmintingas požiūris ir humoro jausmas. Žinoma, juoktis reikia ne iš kenčiančiojo, o iš gyvenimo absurdiškumo.
Medicina bejėgė?
Ar turi hipochondrikas lankytis pas gydytojus? Žinoma! Kartais kai kurie hipochondrikų skundai būna pagrįsti, suserga ir jie. Tiesa, gydytojų santykiai su tokio tipo ligoniais gana sudėtingi. Tarp vieno gydytojo pacientų hipochondrikų būna apie 9 proc., bet šie ligoniai patys įkyriausi, o jų ligos istorijos – pačios storiausios. Medikus vargina hipochondrikų nepatiklumas ir nuolatinis išgirstos informacijos tikslinimasis. Pasitaikius progai, gydytojas mielai nusiųs tokį pacientą pas kitą specialistą arba net suabejos jo psichikos sveikata. Hipochondrikui galima tik patarti pasirinkti vieną gerą gydytoją ir lankytis pas jį. Labai naudinga, be šeimos gydytojo, būtų ir psichoterapeuto pagalba. Jis padėtų ligoniui suprasti, kad pagrindinė jo problema – nerimas, ir net jei šio jausmo nepavyktų nugalėti visiškai, jis rastų būdų kovoti su savo įtarumu ir jam taptų lengviau. Svarbiausia – įtikinti hipochondriką kreiptis į psichikos ligų specialistą. Tik nereikėtų to daryti griežtai ir labai tiesmukai, nes nuolatinio nerimo apimtas žmogus įsižeis ir pasijus pašiepiamas.
iMed