Kaip išvengti vaikų išsisukinėjimo ir gudrybių

Sakoma: maži vaikai – maži vargai, dideli vaikai – dideli vargai. Spręsdami
iškilusias problemas su savo augančiais vaikais, vis labiau įsitikiname šių
žodžių tiesa. Ypač sunku bendrauti su paaugliais, kurių maksimalizmas dažnai
nesuprantamas tėvams ir aplinkiniams. Straipsnyje aptariamos dažniausios
auklėjimo problemos ir siūlomi jų sprendimo būdai turėtų tėvams padėti
įsigilinti į vaikų psichologiją ir atrasti teisingiausią bendravimo kelią su
jais.

Dažnai tėvai psichologų teiraujasi, nuo kurio amžiaus vaikams galima skirti
įvairius įpareigojimus.

Specialistų nuomone, vaiką atlikti įvairius pavedimus tėvai turėtų pratinti nuo
pat kūdikystės. Taip vaikas pratinamas pajusti savo vertę, gebėjimą atlikti
pavestą darbą. Jis laimingas suvokdamas, kad jo darbas šeimai reikalingas.

Tėvams susirūpinimą kelia pastebimas vaiko grubumas. Kaip elgtis, kai
vaikas pradeda atsikalbinėti, grubiai bendrauti su tėvais?

Anot psichologų, jei vaikas pasidaro šiurkštus su tėvais, grubiai su jais
kalbasi, tokio elgesio priežasties reikia ieškoti sutrikusiuose tėvų ir vaikų
santykiuose. Jeigu tėvai nori, kad vaikai su jais pagarbiai elgtųsi, jie patys
vaikams turėtų rodyti pagarbą. Bendraudami su vaikais, stebėkite savo kalbėjimo
toną, intonaciją.

Kodėl vaikai šeimoje pešasi?

Specialistai nurodo net keletą vaikų mušimosi priežasčių. Jas gali sukelti:

Noras atkreipti tėvų dėmesį;
Jėgos demonstravimas prieš jaunylius;
Noras įskaudinti tėvus;
Tėvų pamėgdžiojimas;
Nuobodulys.

Nuolatinis vaikų erzaliavimas, pykčio vienas kitam demonstravimas jaudina tėvus,
tačiau jie turėtų leisti vaikams ir šitokiu būdu patiems spręsti savo
problemas.Bet iškeldami vieną sąlygą – nenaudoti jokių daiktų, kuriais galėtų
sužeisti vienas kitą ( netgi pieštukų, segtukų, laidų nuolaužų ).Vaikams reikėtų
pasakyti: jei jie kitaip neišsprendžia savo problemų, tegu teisybę atranda
mušdamiesi, bet tik rankomis. Labai padeda viena iš tėvų pasirinktų strategijų:

Kentėkite, nusiraminkite ir leiskite vaikams peštis. Nieko nesakykite,
išlaukite, kol peštynės baigsis;
Nebūkite šios scenos žiūrovas. Išeikite į kitą kambarį ar į kitą patalpą. Kai
vaikai nusiramins, grįžkite, bet nesikalbėkite su jais;
Išvarykite muštis į kiemą. Vaikams pareikškite: ,,Grįžkite namo tik tada, kai
nusiraminsite. Muštynių ir triukšmo namuose nepakęsiu.“ Jeigu vaikai nepaklūsta,
atidarykite duris – taip tylėdama pareikalaujate vykdyti jūsų įsakymą.
Vaikams, tvirtinantiems, kad jiems nepatinka muštis, pasiūlote: ,,Pasakyk savo
broliui/ sesei, kad šiandien tu nenusiteikęs muštis. Bet tikriausiai tu
užsinorėsi kitą dieną – tad pranešk jam laiką, dieną, kada judu taip spręsite
savo ginčą.“

Gali būti, kad muštynės baigsis sukruvinta nosimi, nubrozdinta koja. Iš esmės
vaikai nenori rimtai sužeisti kito, bet smulkių sužalojimų pasitaiko. Kai
nukentėjęs vaikas ateina pasiskųsti savo bėda, tegu iš tėvų išgirsta: ,,Man
labai gaila, kad tu susižeidei. Gal nori žaizdelę nuplauti? Ją būtina
dezinfekuoti – vaistinėlėje yra preparatų. Jei nori, aš galiu tau padėti.“ Tėvai
neturėtų domėtis, kaip jis susižeidė, neturėtų užjausti vaiko. Pamažu, jei tėvai
nesikiš į vaikų peštynes, jie išmoks išspręsti problemas be nosių daužymo.

Jei vaikas neskuba vykdyti tėvų reikalavimų – vilkina laiką?

Nuolatinis nurodymų ignoravimas atskleidžia vaiko gudravimą – jis laukia, kol
tėvai nusileis ir padės jam atlikti duotą pavedimą. O gal net už jį padarys
patys.

Kovoti su šiuo gudravimu padeda tokie tėvelių sprendimai:

Nurodykite vaikui laiką, per kurį jis turi apsirengti;
Pasakykite vaikui, kada jo laukia pusryčiai. Tik nuo vaiko elgesio priklausys,
ar jis pusryčiaus. Jei nespės laiku atsisėsti prie stalo, tą kartą bus nevalgęs.
Jeigu vaikas į mokyklą važiuoja mokykliniu autobusiuku, tėvai perspėja, jei iki
nustatyto laiko sūnus neatsikels, tai drabužėlius gaus maišelyje ir galės
apsirengti mašinoje, pakeliui į mokyklą. Pasakykite, kad perspėsite mokytoją
apie galimybę išvysti mokinį su pižama.
Vyresnį vaiką galima perspėti, kad į mokyklą, nors ir labai vėluodamas, jis
privalės eiti.
Jeigu vaikui nesaugu pereiti per gatvę, perveskite jį, po to atsisveikinkite ir
palinkėkite tolesnį kelią įveikti pačiam.
Tėvams labai svarbu nenusileisti vaiko kaprizams, neparodyti savo gailesčio. Tik
tada vaikas pradės keltis, ruoštis žymiai anksčiau nei nustatytas laikas. Tik
tada tėvai gali išsakyti savo džiaugsmą dėl vaiko pažangos, pastangų.

Kaip kovoti su vaiko isterija?

Visi tėveliai yra išgyvenę isterinį vaiko proveržį: atsigulęs ant grindų mūsų
aukselis spardosi, springsta nuo ašarų, rėkia iki užkimimo… Ir mažojo rėksnio
tikslas visiems aiškus – pasiekti savo, priversti tėvus nusileisti jo
įgeidžiams. Kaip nuraminti vaiką, nepasiduodant jo užgaidai? Visų pirma tėvai,
nors ir užjausdami vaiką, turi leisti jam suprasti, kad pykčiu problema nebus
išspręsta. Pasiūlydami jam nusiraminti, tėvai nurodo jam keletą galimybių,
leidžiančių ramiai apsvarstyti iškilusį nesutarimą.

Isterikuojančiam vaikui būtinas žiūrovas. Tad tėvams, prasidėjus vaiko isterijos
priepuoliui, patartina išeiti iš kambario, palikus vaiką vieną – tegu
jis,,išsikrauna “. Jeigu tėveliai, pamatę iš pykčio net pamėlynavusį, ne savo
balsu kriokiantį mažylį, kapituliuoja ( parodo savo išgąstį ), vaikas jau
švenčia pergalę. Tik kantriai išlaukę ,,koncerto“ pabaigos, tėvai sulaukia
sėkmės – vaikas jo nebekartos. Po šitos scenos reikia leisti vaikučiui
nusiraminti ir nebepriminti nemalonaus išgyvenimo. Ramus pokalbis su vaiku
leidžia jį užmiršti. Jeigu po kurio laiko isterija pasikartoja, tėvams reikia
vėl mažylį palikti vieną. Taip po truputį vaikas suvoks, kad šis kovos metodas
neduoda pageidaujamo rezultato.

Vaikas nuolat verkšlena

Būna vaikų, kurie, norėdami atkreipti tėvų dėmesį, pradeda nuolat verkšlenti,
rodyti savo nepasitenkinimą. Tėvai, išgirdę tokią vaiko intonaciją, gali išeiti
į kitą kambarį, palikdami niurgzlį vieną. Efektinga ir kita kovos priemonė –
paprašykite vaiką, kad jis visada su tėvais taip kalbėtų. Vaikas patiria
lengvutį šoką.

Kodėl vaikas meluoja, vagiliauja?

Psichologai, analizuodami vaikų melavimo ir vagiliavimo priežastis, akcentuoja,
kad taip elgtis juos skatina tokie veiksniai:

Noras išvengti realios bausmės;
Pastangos išsikovoti autoritetą;
Noras atkeršyti tėvams;
Noras atkreipti tėvų dėmesį.

Pastebėję nesąžiningumo atvejus, tėvai turėtų pasiruošti atviram ir rimtam
pokalbiui su vaiku. Svarbiausia išsiaiškinti priežastį, pastūmėjusią vaiką
tokiam poelgiui. Jokiu būdu nereikia daryti klaidos – apsimesti nepastebėjus
šios rimtos problemos.
Anot specialistų, dalį vaikų kaltės turi prisiimti ir tėvai, kurie, nors ir
nesąmoningai, kartais savo elgesiu sumodeliuoja tolimesnį vaiko likimą. Štai
keli tėvų elgesio pavyzdžiai, kurie galėtų neigiamai paveikti vaikus:

Praleistų pamokų pateisinimas, išgalvojant rimtas priežastis;
Prašymas atsiliepti telefonu ir pameluoti, kad tėvų nėra namuose;
Pasiūlymas vaikui nuslėpti savo amžių perkant autobuso bilietą ir t.t.;
Suvoktas tėvų, besiaiškinančių dėl neišpildyto pažado, melas;
Išgirstas tėvų pasigyrimas, kaip jie apgavo pardavėją;
Tėvų nepripažinimas savo klaidos, nors vaikas tai gerai žino.

Parengė Marija Eimantienė