Kaip išvengti vaikų išsisukinėjimo ir gudrybių

Sakoma: maži vaikai - maži vargai, dideli vaikai – dideli vargai. Spręsdami iškilusias problemas su savo augančiais vaikais, vis labiau įsitikiname šių žodžių tiesa. Ypač sunku bendrauti su paaugliais, kurių maksimalizmas dažnai nesuprantamas tėvams ir aplinkiniams. Straipsnyje aptariamos dažniausios auklėjimo problemos ir siūlomi jų sprendimo būdai turėtų tėvams padėti įsigilinti į vaikų psichologiją ir atrasti teisingiausią bendravimo kelią su jais.

Dažnai tėvai psichologų teiraujasi, nuo kurio amžiaus vaikams galima skirti įvairius įpareigojimus.

Specialistų nuomone, vaiką atlikti įvairius pavedimus tėvai turėtų pratinti nuo pat kūdikystės. Taip vaikas pratinamas pajusti savo vertę, gebėjimą atlikti pavestą darbą. Jis laimingas suvokdamas, kad jo darbas šeimai reikalingas.

Tėvams susirūpinimą kelia pastebimas vaiko grubumas. Kaip elgtis, kai vaikas pradeda atsikalbinėti, grubiai bendrauti su tėvais?

Anot psichologų, jei vaikas pasidaro šiurkštus su tėvais, grubiai su jais kalbasi, tokio elgesio priežasties reikia ieškoti sutrikusiuose tėvų ir vaikų santykiuose. Jeigu tėvai nori, kad vaikai su jais pagarbiai elgtųsi, jie patys vaikams turėtų rodyti pagarbą. Bendraudami su vaikais, stebėkite savo kalbėjimo toną, intonaciją.

Kodėl vaikai šeimoje pešasi?

Specialistai nurodo net keletą vaikų mušimosi priežasčių. Jas gali sukelti:

Noras atkreipti tėvų dėmesį;
Jėgos demonstravimas prieš jaunylius;
Noras įskaudinti tėvus;
Tėvų pamėgdžiojimas;
Nuobodulys.

Nuolatinis vaikų erzaliavimas, pykčio vienas kitam demonstravimas jaudina tėvus, tačiau jie turėtų leisti vaikams ir šitokiu būdu patiems spręsti savo problemas.Bet iškeldami vieną sąlygą – nenaudoti jokių daiktų, kuriais galėtų sužeisti vienas kitą ( netgi pieštukų, segtukų, laidų nuolaužų ).Vaikams reikėtų pasakyti: jei jie kitaip neišsprendžia savo problemų, tegu teisybę atranda mušdamiesi, bet tik rankomis. Labai padeda viena iš tėvų pasirinktų strategijų:
Kentėkite, nusiraminkite ir leiskite vaikams peštis. Nieko nesakykite, išlaukite, kol peštynės baigsis;
Nebūkite šios scenos žiūrovas. Išeikite į kitą kambarį ar į kitą patalpą. Kai vaikai nusiramins, grįžkite, bet nesikalbėkite su jais;
Išvarykite muštis į kiemą. Vaikams pareikškite: ,,Grįžkite namo tik tada, kai nusiraminsite. Muštynių ir triukšmo namuose nepakęsiu.“ Jeigu vaikai nepaklūsta, atidarykite duris – taip tylėdama pareikalaujate vykdyti jūsų įsakymą.
Vaikams, tvirtinantiems, kad jiems nepatinka muštis, pasiūlote: ,,Pasakyk savo broliui/ sesei, kad šiandien tu nenusiteikęs muštis. Bet tikriausiai tu užsinorėsi kitą dieną – tad pranešk jam laiką, dieną, kada judu taip spręsite savo ginčą.“

Gali būti, kad muštynės baigsis sukruvinta nosimi, nubrozdinta koja. Iš esmės vaikai nenori rimtai sužeisti kito, bet smulkių sužalojimų pasitaiko. Kai nukentėjęs vaikas ateina pasiskųsti savo bėda, tegu iš tėvų išgirsta: ,,Man labai gaila, kad tu susižeidei. Gal nori žaizdelę nuplauti? Ją būtina dezinfekuoti – vaistinėlėje yra preparatų. Jei nori, aš galiu tau padėti.“ Tėvai neturėtų domėtis, kaip jis susižeidė, neturėtų užjausti vaiko. Pamažu, jei tėvai nesikiš į vaikų peštynes, jie išmoks išspręsti problemas be nosių daužymo.

Jei vaikas neskuba vykdyti tėvų reikalavimų – vilkina laiką?

Nuolatinis nurodymų ignoravimas atskleidžia vaiko gudravimą – jis laukia, kol tėvai nusileis ir padės jam atlikti duotą pavedimą. O gal net už jį padarys patys.

Kovoti su šiuo gudravimu padeda tokie tėvelių sprendimai:

Nurodykite vaikui laiką, per kurį jis turi apsirengti;
Pasakykite vaikui, kada jo laukia pusryčiai. Tik nuo vaiko elgesio priklausys, ar jis pusryčiaus. Jei nespės laiku atsisėsti prie stalo, tą kartą bus nevalgęs.
Jeigu vaikas į mokyklą važiuoja mokykliniu autobusiuku, tėvai perspėja, jei iki nustatyto laiko sūnus neatsikels, tai drabužėlius gaus maišelyje ir galės apsirengti mašinoje, pakeliui į mokyklą. Pasakykite, kad perspėsite mokytoją apie galimybę išvysti mokinį su pižama.
Vyresnį vaiką galima perspėti, kad į mokyklą, nors ir labai vėluodamas, jis privalės eiti.
Jeigu vaikui nesaugu pereiti per gatvę, perveskite jį, po to atsisveikinkite ir palinkėkite tolesnį kelią įveikti pačiam.
Tėvams labai svarbu nenusileisti vaiko kaprizams, neparodyti savo gailesčio. Tik tada vaikas pradės keltis, ruoštis žymiai anksčiau nei nustatytas laikas. Tik tada tėvai gali išsakyti savo džiaugsmą dėl vaiko pažangos, pastangų.

Kaip kovoti su vaiko isterija?

Visi tėveliai yra išgyvenę isterinį vaiko proveržį: atsigulęs ant grindų mūsų aukselis spardosi, springsta nuo ašarų, rėkia iki užkimimo... Ir mažojo rėksnio tikslas visiems aiškus – pasiekti savo, priversti tėvus nusileisti jo įgeidžiams. Kaip nuraminti vaiką, nepasiduodant jo užgaidai? Visų pirma tėvai, nors ir užjausdami vaiką, turi leisti jam suprasti, kad pykčiu problema nebus išspręsta. Pasiūlydami jam nusiraminti, tėvai nurodo jam keletą galimybių, leidžiančių ramiai apsvarstyti iškilusį nesutarimą.

Isterikuojančiam vaikui būtinas žiūrovas. Tad tėvams, prasidėjus vaiko isterijos priepuoliui, patartina išeiti iš kambario, palikus vaiką vieną – tegu jis,,išsikrauna “. Jeigu tėveliai, pamatę iš pykčio net pamėlynavusį, ne savo balsu kriokiantį mažylį, kapituliuoja ( parodo savo išgąstį ), vaikas jau švenčia pergalę. Tik kantriai išlaukę ,,koncerto“ pabaigos, tėvai sulaukia sėkmės – vaikas jo nebekartos. Po šitos scenos reikia leisti vaikučiui nusiraminti ir nebepriminti nemalonaus išgyvenimo. Ramus pokalbis su vaiku leidžia jį užmiršti. Jeigu po kurio laiko isterija pasikartoja, tėvams reikia vėl mažylį palikti vieną. Taip po truputį vaikas suvoks, kad šis kovos metodas neduoda pageidaujamo rezultato.

Vaikas nuolat verkšlena

Būna vaikų, kurie, norėdami atkreipti tėvų dėmesį, pradeda nuolat verkšlenti, rodyti savo nepasitenkinimą. Tėvai, išgirdę tokią vaiko intonaciją, gali išeiti į kitą kambarį, palikdami niurgzlį vieną. Efektinga ir kita kovos priemonė – paprašykite vaiką, kad jis visada su tėvais taip kalbėtų. Vaikas patiria lengvutį šoką.

Kodėl vaikas meluoja, vagiliauja?

Psichologai, analizuodami vaikų melavimo ir vagiliavimo priežastis, akcentuoja, kad taip elgtis juos skatina tokie veiksniai:

Noras išvengti realios bausmės;
Pastangos išsikovoti autoritetą;
Noras atkeršyti tėvams;
Noras atkreipti tėvų dėmesį.

Pastebėję nesąžiningumo atvejus, tėvai turėtų pasiruošti atviram ir rimtam pokalbiui su vaiku. Svarbiausia išsiaiškinti priežastį, pastūmėjusią vaiką tokiam poelgiui. Jokiu būdu nereikia daryti klaidos - apsimesti nepastebėjus šios rimtos problemos.
Anot specialistų, dalį vaikų kaltės turi prisiimti ir tėvai, kurie, nors ir nesąmoningai, kartais savo elgesiu sumodeliuoja tolimesnį vaiko likimą. Štai keli tėvų elgesio pavyzdžiai, kurie galėtų neigiamai paveikti vaikus:

Praleistų pamokų pateisinimas, išgalvojant rimtas priežastis;
Prašymas atsiliepti telefonu ir pameluoti, kad tėvų nėra namuose;
Pasiūlymas vaikui nuslėpti savo amžių perkant autobuso bilietą ir t.t.;
Suvoktas tėvų, besiaiškinančių dėl neišpildyto pažado, melas;
Išgirstas tėvų pasigyrimas, kaip jie apgavo pardavėją;
Tėvų nepripažinimas savo klaidos, nors vaikas tai gerai žino.

Parengė Marija Eimantienė