Tam, kad paaugęs vaikas taptų savarankiškas, reikia kurti jam tokias
vystymosi sąlygas, kad jis norėtų sužinoti ir veikti ką nors naujo. Jei dėl
kokių nors priežasčių savarankiškumo siekis pilnamečiam „vaikui“ pasireiškia tik
tuo, kad tėvai jam neturi aiškinti ir trukdyti užsiimti savo reikalais, bet turi
būti jam maisto ir stogo tiekėjai, tai jau yra ne savarankiškumas, o
išnaudojimas.
Ir iš tiesų, kam gi jam ieškotis darbo, kur nors skubėti, ką nors daryti, jei
tėvų namuose šilta, sausa ir patogu? Tik štai žodžiai „sausa ir patogu“ tai jau
iš reklamos apie sauskelnes, rašo shkolazhizni.ru. Sutikite, kad rūpinimasis
pilnamečio žmogaus sausumu ir patogumu turi tekti ne tėvams, seneliams ar
globėjams, o pačiam suaugusiam vaikui.
Tuomet tenka imtis veiksmų, kurie verčia palikuonį stengtis ką nors daryti,
siekiant užsitikrinti tolimesnį nepriklausomą savo egzistavimą. Tik štai šoko
terapijos metodai pagal principą „viskas ir iš karto“ šiuo atveju gali tapti
katastrofa.
Ne kiekvienas žmogus gali akimirksniu išmokti plaukti įmetus jį į vandenį – kai
kurie gali paspringti, o kam nors gali kilti panika, kuri grįš kiekvieną kartą,
pamačius didelį kiekį vandens. Pratinti vaiką prie savarankiškumo (taip pat ir
finansinio) reikia pamažu.
Padėtis gimtajame lizde turi vis mažiau tenkinti visus „mažylio“ poreikius, kad
jam tektų vis labiau ir dažniau savimi pasirūpinti – nors tėvų draudimas kaip
gelbėjimo ratas niekada nepakenks.
1. Kokį savo vaiką norėtumėte išvysti po kelių metų?
Nepatingėkite užsirašyti. Standartiniai trumpi atsakymai „turtingą ir įžymų“, „sveiką
ir laimingą“ netinka – teks detalizuoti. Kas būtent (ir kiek tiksliai) jūsų
manymu yra turtingumas, kokioje srityje jis turėtų tapti įžymybe, kaip
suprantate „laimę“, kokios yra sveikatos ribos? Pasistenkite detalizuoti jo
veiklos sritį, gyvenamąją vietą. Pavyzdžiui, „Jis baigs architektūrą ir dirbs
architektu didelėje statybų įmonėje, gaus tam tikrą atlyginimą ir gyvens
nuosavame name“.
2. Kokią sau ateitį prognozuoja vaikas?
Būtinai paklauskite jo paties – gali pasirodyti, kad ji svajoja, tarkime, apie
žurnalisto karjerą, o architektūros mokysis (jei dar slapčia nemetė mokslų) tik
tam, kad nekonfliktuotų su tėvais. Kartais taip būna.
Ir niekas negarantuoja, kad jei suteiksite jam galimybę realizuoti savo
sugebėjimus (jei sugebėjimai iš tiesų yra, o ne išgalvoti), tai jis taps garsiu
žurnalistu, nors galėjo tapti ir puikiu architektu.
3. Palyginkite ir aptarkite rezultatus
Gali būti, kad jūsų siekiai yra visiškai priešingų krypčių. Todėl siekiant šių
tikslų veikiate lyg gulbė, vėžys ir lydeka iš garsiosios pasakėčios. Gali būti
taip, kad labai daug ko nežinote apie savo vaiko gyvenimą.
Pavyzdžiui, manote, kad jūsų pagrindinė pareiga – suteikti vaikui galimybę įgyti
gerą tradicinį išsilavinimą, o štai jis jau dvejus metus vargais negalais stumia
laiką universitete ir visą laisvą laiką praleidžia prie kompiuterio, kurdamas
naujas programas bei yra tvirtai apsisprendęs tapti programuotoju ir tyliai
nekenčia to humanitarinių mokslų fakulteto, į kurį padėjote jam įsitaisyti „per
pažintis“ ar spaudimu.
4. Atraskite kompromisą
Gali būti, kad atžala visiškai nuoširdžiai mano, jog aukštasis išsilavinimas jam
nereikalingas ir, kai tik paleisite jį į laisvę, jo mokslų siekis baigsis.
Pasistenkite susitarti.
Pavyzdžiui, padedate jam finansiškai tol, kol jis įgys išsilavinimą, o laisvu
nuo oficialių mokslų laiku jis gali užsiimti žurnalistika arba informatika tiek,
kiek tik nori. Galų gale, jei jis iš tiesų atras savo pašaukimą kitoje veiklos
sferoje, tai įgyti antrą išsilavinimą pagal specialybę bus kur kas paprasčiau ir
lengviau.
5. Aptarkite pinigų svarbą jo būsimajame gyvenime
Kiek jis sugebės uždirbti, jei dirbs kokį nors jam patinkantį darbą (bent
pradžiai), kokį gyvenimą tas darbas jam gali užtikrinti? Kiek jis uždirbtų, jei
visgi neįgytų išsilavinimo? Gali būti, kad yra prasmės jau dabar pradėti
ieškotis darbo. Ką būtent jis planuoja veikti su savo pinigais, kur juos išleis?
6. Finansinis pasiruošimas
Ar jūsų suaugęs vaikas žino, kiek kainuoja jo išlaikymas? Kokia (bent jau
apytiksliai) išlaidų suma tenka maitinimui, komunalinėms paslaugoms, pramogoms?
Ar jis pats sugebėtų sau tiek užsidirbti?
O gal jūsų palikuonis jau dirba ir gali dalį uždarbio atiduoti už maistą ir
komunalinėms paslaugoms apmokėti? Paaiškinkite, kad jūsų tikslas – ne sutaupyti
suaugusio vaiko sąskaita, o išmokyti jį skaičiuoti savo pinigus, būti
savarankišku.
Ne pro šalį būtų ir šeimyninio biudžeto aptarimas, prioritetų nustatymas,
išlaidų paskirstymas.
7. Biudžetas
Biudžeto stebėjimas – vienintelis būdas kontroliuoti finansus. Jei jums pinigų
skaičiavimas cento tikslumu atrodo pernelyg smulkmeniškas dalykas, tai
pasistenkite pinigus padalinti bent jau į krūveles (vokelius, sąskaitas), kurių
paskirtis būtų aiški: maitinimuisi, komunalinėms paslaugoms, mokslo išlaidoms,
transportui, pramogoms. Jei suaugusiam vaikui kas mėnesį skiriate tam tikrą sumą
jo išlaidoms – nesikuklinkite ir pasidomėkite, kur būtent tie pinigai išleisti.
Nesikabinėkite prie smulkmenų, kad tai netaptų nemaloniu tyrimu, jei grafoje „pramogos“
(realioje ar įsivaizduojamoje) įrašyta daugiau nei 20 proc. viso biudžeto –
visai nereikia tikslinti, kaip būtent tie pinigai išleisti.
Ne visi suaugusieji žmonės gali pasigirti finansiniu brandumu ir sugebėjimu
apsvarstyti visus su pinigais susijusius sprendimus, tai ką jau bekalbėti apie
vaikus (net ir suaugusius), kurie vis dar yra išlaikomi tėvų.
8. Šviesi ateitis
Išmokykite vaiką dalį savo pinigų atidėti ateičiai, nes priešingu atveju, kiek
jam beduotumėte ar kiek jis beuždirbtų – bus vis mažai. Paaiškinkite vartojimo
paskolų mechanizmą ir tų paskolų išnaudojimo pasekmes. Jei yra galimybė,
parodykite vaikui kreditinių sutarčių – dėmesį akcentuokite į procentus, kuriais
apkraunami „beveik nemokami“ kreditai.
9. Suteikite vaikui laiko prisitaikyti prie naujų gyvenimo ir jo auklėjimo
sąlygų
Prisiminkite, pagrindinis jūsų tikslas – ne bausti už kvailumą ir nesugebėjimą
nusikabaroti nuo tėvų sprando, o išmokyti gyventi savarankiškai, t.y.,
savarankiškai užsidirbti pragyvenimui, planuoti pajamas ir išlaidas bei būti
atsakingu už savo elgesį ir apskritai gyvenimą.
10. „Negaliu“ ar „nenoriu“?
Jei vaikas ko nors nesupranta ir negali išmokti – greičiausiai priežastis yra
viena iš dviejų:
a) blogai paaiškinote, todėl jis negali suprasti;
b) jis jaučia, kad vis vien leisite jam patogiai gyventi pas jus užantyje ir
vykdysite visus jo norus – tai kam gi save varginti, jei viskas ir taip bus
nuostabu? Jis nenorės mokytis, nes nematys tame jokio poreikio.