Žmogaus pasąmonėje slypi neįkainojami energijos ir išminties klodai, kuriais galima pasinaudoti norint kuo greičiau pasveikti. Visais laikais psichologus domino tam tikras psichikos „centras“, kuris lemia žmogaus gyvenimą. Šį „centrą“ Z. Froidas pavadino pasąmone – instinktų ir motyvų šaltiniu. Instinktai ir motyvai reguliuoja žmogaus elgesį, tačiau didžiąja dalimi yra neįsisąmoninti, t. y. mums nežinomi. G. Jungas manė, kad pasąmonės „veikla“ kur kas platesnė – ji ne tik daro įtaką tam tikram žmogaus elgesiui, bet ir brandina asmenybę, skatina žmogų siekti psichinės gerovės. G. Jungas tikėjo, kad pasąmonės siunčiami signalai yra skirti tam, kad žmogus pasiektų vidinę pusiausvyrą ir gerovę. Pasąmonė informaciją „perduoda“ jausmais, intuicija ir sapnais. Pavyzdžiui, medicinos mokslų daktaras Nikolajus Kasatkinas aprašė atvejį, kai vienas studentas kelis kartus sapnavo tą patį sapną: jį apsiveja pitonas, spaudžia krūtinę ir jis negali pajudinti
nei rankų, nei kojų. Tuo metu medikai jokių ligos požymių nerado.
Tik praėjus metams po pirmojo sapno apie pitoną, vaikinui buvo diagnozuotas nugaros smegenų navikas ir netrukus jis buvo visiškai suparalyžiuotas. Minėtas medikas daugiau nei trisdešimt metų tyrė sveikų ir ligotų žmonių sapnus. Rezultatai buvo stulbinantys – žmogaus sapnai perspėja apie ligą! „Pranašiški“ sapnai atsiranda maždaug du tris mėnesius iki nustatant hipertoniją, mėnuo iki gastrito, du mėnesiai iki pirmųjų tuberkuliozės požymių.
Paaiškėjo, kad pagal sapnus net galima nustatyti pažeistą organą. Pavyzdžiui, žmogui, kuriam prasideda plaučių ligos (pleuritas, bronchitas ar tuberkuliozė), gali sapnuotis, kad jis nori išnerti iš vandens ar kad jam antkrūtinės užkrauta kažkas sunkaus. Arba jis lenda pro siaurą plyšį tvoroje ir užstringa ties krūtine. Arba lipa į kalną ir jam sunku kvėpuoti. Sergantys skrandžio ir virškinamojo trakto ligomis sapnavo, kaip valgo supuvusį, neskanų, vėmimus sukeliantį maistą.
Tuo atveju, jei žmogus niekaip „negirdi“ ar nesupranta, ką pasąmonė jam nori pasakyti, ji „prabyla“ fizinės ligos simptomais. Užgniaužta ir nerealizuota energija „susiranda“ silpniausią organą ir jame „apsigyvena“ ligos pavidalu. Tyrimai rodo, kad daugelis pasveikusių nuo onkologinės ligos žmonių priėjo prie išvados, kad iki ligos gyveno ne įsiklausydami į savąjį „Aš“, o stengėsi atitikti kitų lūkesčius, nepriklausomai nuo to, ar tai būtų sutuoktinio, tėvų, viršininko ar visuomenės lūkesčiai.
Vieni stengėsi būti „gerais“ žmonėmis, kurie „niekada nepyksta ir visada yra malonūs“; kiti siekė įrodyti, kad yra kažko verti, ilgą laiką dirbdami nemėgstamą darbą; treti, nieko nedarydami, kad santykiai būtų geresni, pasyviai gyveno „nenusisekusioje“ santuokoje „vardan vaikų“, nors tie patys vaikai paaugę sakydavo, kad „jau geriau tėvai būtų išsiskyrę, nei taip gyvenę“. Natūralus organizmo gebėjimas save išgydyti prilyginamas stebuklui, nors yra įrodyta, kad tai įmanoma ir iš tiesų įvyksta. Tiesiog reikalinga atkurti psichinio ir fizinio „kūnų“ pusiausvyrą ir harmoniją.
Egzistuoja glaudus ryšys tarp fizinės ir dvasinės savijautos. Tai reiškia, kad, kai jaučiame psichologinį ir emocinį komfortą, mūsų kūnas yra atsipalaidavęs. Ir atvirkščiai, jei esame apimti nerimo ar mus sukausto baimė, mūsų kūne vyksta iš pradžių nejuntami, tačiau pavojingi biocheminiai pokyčiai, o raumenyse kaupiasi įtampa. Todėl, jei masažistė „užčiuopė“ įsitempusius raumenis, žinokite, kad būtina atkreipti dėmesį į save patį ir į tai, kas vyksta jūsų gyvenime.
Nustatyta, kad apie 80% visų kraujotakos, endokrininių, virškinimo trakto, onkologinių sutrikimų ar imuninės sistemos nusilpimų yra psichosomatinio pobūdžio. Organizmui fiziologiškai yra reikalingas periodiškas poilsis, kuris įmanomas giluminio atsipalaidavimo arba miego metu. Atsipalaidavęs žmogus tampa ramus, pusiausviras, stabilizuojasi psichika bei psichiniai procesai, teigiamai veikiama emocinė bei protinė būklė.
Todėl atsipalaidavimą galima laikyti sveikatinančia procedūra.
Atsipalaiduoti galima ir sąmoningai, ir nesąmoningai. Įtampa gali būti pašalinama įvairiais būdais. Poilsis kaip veiklos priešingybė gali būti ir aktyvus, ir pasyvus. Priklausomai nuo individualių savybių atsipalaidavimo būdai yra labai įvairūs. Jie pasirenkami priklausomai nuo asmeninių polinkių bei siekių.
Veiksmingai atsipalaiduoti galima taikant relaksacijos – koncentruoto atsipalaidavimo – techniką. Tokių metodų esmė – sąmoningas kūno raumenų grupių įtempimas ir atpalaidavimas, kai kuriais atvejais papildomai panaudojant saviįtaigą ir vaizduotę. Taip galima pašalinti nereikalingą emocinę įtampą, susikurti vidinę ramybę bei užkirsti kelią organizmo alinimui, pervargimui, atsikratyti nemigos, atkurti vidinę pusiausvyrą bei harmoniją. Manoma, kad 15–20 min. giluminio atsipalaidavimo tolygu 2–3 val. Geros kokybės miego.
Muzika taip pat gali būti puiki atpalaidavimo priemonė. Tyrimai rodo, kad muzika gali veikti širdies ir kraujagyslių (pvz., mažina sistolinį kraujospūdį), kvėpavimo, nervų sistemos veiklą. Taip pat įrodyta, kad muzika gali padidinti periferinio matymo jautrumą, paveikti raumenų tonusą, asmens nuotaiką, netgi padidinti darbingumą. Muzikos kūrinių klausymas mažina nerimo ir pykčio lygį. Siekiant atpalaiduojančio poveikio, paprastai naudojama klasikinė, specialiai sukurta relaksacinė muzika su įvairių gamtos garsų intarpais,
lėto tempo, lengvos muzikos kūriniai.
Aromaterapija – vienas iš gydymo metodų, kuomet eteriniai aliejai vartojami fizinių bei dvasinių problemų sušvelninimui ir profilaktikai. Šiuolaikiniai tyrimai tik patvirtina, kad eteriniai aliejai turi antiseptinių, imuninę sistemą stiprinančių, antivirusinių savybių.
Kvapai teigiamai veikia organizmą, o eterinių aliejų poveikis juntamas per odą ir kvėpavimo takus. Ir, ko gero, vienas paprasčiausių ir lengviausiai prieinamų atsipalaidavimo būdų – pasivaikščiojimas gryname ore. Laiko leidimas lauke naudingas ne tik fizinei, bet ir psichinei žmogaus sveikatai.
Reguliariai einantis pasivaikščioti žmogus ilgainiui tampa pastebimai ramesnis. Gamta atpalaiduoja nervų sistemą, padeda atsiriboti nuo varginančių problemų. Netgi nuteistiesiems įkalinimo įstaigose suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore. Kaip jums atrodo – kodėl?.. Nes tai labai reikalinga mūsų organizmui
Psichologė Laura Bratikaitė
www.onkopsichologas.lt