Suaugusiesiems skubėti įprasta. Todėl tėvams kartais atrodo, kad vaikas tyčia
stengiasi juos paerzinti: pusvalandį ieško batų, tada bent ketvirtį valandos
mėgina užsirišti raištelius, o patikinęs, kad jau sėdasi ruošti pamokų,
mažiausiai valandą dėlioja ant stalo vadovėlius ir sąsiuvinius. Ką daryti?
Pirmas variantas: rėkti, pykti, skaityti moralą. Iškart perspėjame:
metodas visiškai neveiksmingas. Mat šis sraigės tempas pasirinktas
neatsitiktinai – vaikas tikrai turi priežastį, kodėl elgiasi būtent taip. Tėvų
užduotis – šią mįslę įminti.
* Kartais vaikas iš vidaus priešinasi tam, ką daro. Jis dėl savų priežasčių
nenori daryti to, ką atlikti mes raginame – štai ir vilkina laiką kaip
įmanydamas ir galbūt nė pats to sąmoningai nesuvokdamas. Jei užuot raginusi
„greičiau“ apmėgintumėte draugiškai šias priežastis išsiaiškinti, tikėtina, kad
kitą kartą viskas eitųsi sparčiau.
* Gali būti, kad toks lėtas „pasipriešinimas“ – tai tiesiog vienas iš jūsų vaiko
raidos etapų, kurį mažylis tiesiog išaugs. Priekaištauti jam dėl tokio lėtumo
beprasmiška. Veikiausiai jis ir pats taps greitesnis kai paūgės.
* Vaikai užmaršūs ir išsiblaškę, ypač tada, kai kalbama ne apie malonumus ir
žaidimus, o apie kasdienes pareigas. Todėl kantriai ir nepiktai primindama, ką
ir iki kurio laiko padaryti, galite tikėtis geresnių rezultatų, nei
priekaištaudama jau post factum.
Antras variantas: sužadinti azartą. Vienas svarbiausių pagalbininkų
mokant vaiką kontroliuoti savo laiką – laikrodžio pažinimo „mokslas“. Kai tik
jis pats ims pažinti valandas ir akivaizdžiai matyti laiko tėkmę, jam bus
paprasčiau viską daryti laiku. Beje, mažiems vaikams ypač patinka, kai jų veikla
fiksuojama laikrodžiu arba kai pasitaiko proga palenktyniauti, kas greičiau.
Vardan to, kad aplenktų tėvelį, net ir nemėgstamą košę galima kabinti dvigubai
sparčiau.
* Išmėginkite laikrodžio triuką, kai norėsite savo atžalą labiau paskubinti:
pasakykite, kad užfiksavote laiką ir pasižiūrėsite, per kiek laiko jis patikėtą
užduotį įveiks. Kai darbas bus atliktas, iškilmingai praneškite rezultatą ir
būtinai pagirkite, jei mažylis tikrai nuoširdžiai pasiskubino.
* Sulaukę 9-10 metų vaikai jau ima suprasti, kaip svarbu tinkamai organizuoti
savo laiką. Tad nepamirškite pagirti, jei vaikui jo planai pasiseka. Jei iki tol
nuolat vėluodavęs išsiruošti į mokyklą padauža pagaliau išeina pro duris laiku,
vietoje ironiško „Žiūrėk tu man, ar tik šiandien nesnigs, kad laiku
susikrapštei?“ verčiau nuoširdžiai pasidžiaukite: „Šaunuolis, šiandien jau
tiksliai apskaičiavai, kiek laiko užtruksi kol susiruoši“.
* Ypač venkite tokių smerkiamų pastabų, kaip „tu niekada nieko nespėji laiku“,
„tu amžinai vėluoji“ ir pan. – jos tik pabrėžia, kad vaikui tobulėti nebėra
prasmės, jam vis tiek jau esate priklijavusi nepataisomo lėtuolio etiketę.
Trečias variantas: sukluskite! Gali būti, kad toks vaiko lėtumas yra
signalas jums. Koks jūsų gyvenimo ritmas? Ar ne per daug dirbate? Ar nuolat
visur skubate, daug ko nespėjate? Ar pakankamai nepadalyto dėmesio skiriate savo
vaikui? Galbūt pernelyg lėti vaiko „apsisukimai“ yra raginimas šiek tiek
sulėtinti tempą jums pačiai?
* Nepamirškite aptarti su vaiku dienos darbų, sudėlioti akcentų, kurie iš šių
darbų svarbiausi, o kuriuos galima atlikti vėliau, pakalbėkite apie laukiančius
įvykius ir prieš juos būtinas atlikti užduotis (pvz. draugo gimtadienį, iki
kurio turite nupirkti dovaną, pagaminti ir užrašyti atviruką), suplanuokite,
kada ką atliksite. Tai padės pačiam vaikui jausti daugiau atsakomybės, jis
geriau žinos savo pareigas ir po truputį mokysis pats dėlioti ir kontroliuoti
savo dienos veiklą.
* Leiskite sau ir vaikui atsipalaiduoti, susiplanuokite bent keletą pertraukėlių
per dieną, kurių metu galėtumėte išmesti iš galvos visas užduotis. O kad
pernelyg neįsitinginiautumėte – nusistatykite žadintuvą ar laikmatį, kada ir vėl
grįšite prie savo pareigų.