Kaip susikalbėti be žodžių

Mažylis nubunda ir rėkia. Pakeičiate sauskelnes, pamaitinate, pasūpuojate, vis tiek rėkia. „Ko gi dar nori?“ – norisi paklausti. Būtų gerai, jei atsakytų, ar ne?
Kūdikėlis atsakyti negali, bet gali parodyti, teigia amerikiečiai.

Šiek tiek istorijos
Šeimoje niekas neturėjo klausos ar kalbos sutrikimų, bet Josephas Garsia vis tiek susidomėjo kurčnebylių vartojama gestų kalba. Kartą apsilankęs šeimoje, kurioje kurčnebyliai tėvai augino girdintį vaikutį, Josephas nustebo, kad nė metukų neturintis pyplys su tėvais „susikalba“, t. y. gali parodyti tai, ko nori. J.Garcia netruko pastebėti, kad kalbantys mažyliai su savo kurčnebyliais tėvais „susikalbėti“ išmoksta gerokai anksčiau, nei kalbančių tėvų vaikai pradeda kalbėti su savo tėvais. Šis atradimas prieš maždaug dvidešimt metų sukėlė tikrą perversmą – atsirado galimybė suprasti vaiką anksčiau, nei pradeda kalbėti. Tyrimai įrodė: šešių septynių mėnesių kūdikis, kuris pradedamas mokyti gestų kalbos, būdamas aštuonių devynių mėnesių gali parodyti tai, ko nori!

Negirdėta Lietuvoje
Lietuvoje kol kas nėra mokyklėlės nei kursų, kuriuose tėveliai galėtų sužinoti, kaip gestų kalbos mokyti sveikus vaikučius. Tačiau Vilniuje gyvenančios Ievos Zinnikas ir amerikiečių karininko Danielo 1 m. 3 mėn. dukrytė Erika jau moka parodyti daugiau nei 10 ženklų. Gestų kalbos ji pradėjo mokytis sulaukusi dešimties mėnesių.
Karininko ir diplomato žmona Ieva vasarą svečiavosi pas tuo metu Amerikoje dirbusį vyrą. Vaikštinėdama su dukrele po parką, Ieva pastebėjo mamytę, kuri savo mažyliui kažką aiškino ir tuo pat metu rodė gestus. Pamanė, kad vaikutis turi klausos sutrikimų. Tačiau paaiškėjo, kad jis sveikut sveikutėlis. Kitąkart panašiai besielgiančią mamytę išvydo viešbučio kavinėje. Amerikietė paaiškino, kad tai gestų kalba, kuri pas juos labai populiari. Moteris susidomėjo. Be to, ir informacijos toli ieškoti nereikėjo – lankstinukų apie tai Amerikoje pilna visur. Gestų kalbos mokyklėlių – taip pat.

Pieno!
„Pienukas“, – toks buvo pirmas ženklas, kurį Erika parodė mamai. „Tada dar pati maitinau, taigi mergaitei tai buvo ypač aktualu. Dvi ar tris savaites prieš maitindama vis parodydavau dukrytei pienuką reiškiantį gestą (judesys, lyg melžtum karvę). Kai tik suprato, ką reiškia, ėmė gestą kartoti. Kelias dienas taip rodė ir rodė.“. Ieva mano, jog gestų kalba populiari dėl to, kad tokio amžiaus vaikas kalbėti pradės geriausiu atveju po pusės metų, bet štai jau dabar žino svarbiausius ženklus. Juos pasitelkęs gali „susikalbėti“. „Ji gali parodyti, kad nori valgyti ar gerti, „pasakyti“, ko – obuolio, banano ar arbūzo paduoti. Jei nemokėtų noro reikšti ženklais, greičiausiai rėktų, kol atspėčiau, ko reikia. Dabar, kai nori valgyti, prieina ir rodo veiksmą, lyg luptų bananą. Šis gestas reiškia „bananas“. Tiesa, aš žinau: jei rodo „bananas“, žinau, greičiausiai yra alkana, todėl pasiūlysiu rimtesnio maisto“, – patirtimi dalijasi moteris.

Kam to reikia?
To klausia skeptiškai nusiteikusios mamos ir močiutės. Ieva pateikia paprastą pavyzdį: „Vaikas naktį nubudęs rėkia, davėte gerti – rėkia, davėte valgyti – rėkia, pakeitėte sauskelnes – rėkia. Jau nebežinote, ką ir daryti. Mamytės, kuri gestų kalbos nemoka, vaikas dar ilgai rėktų. O štai gestų kalbą įvaldęs mažylis parodo, kad nori, pavyzdžiui, meškiuko. Mamytė jį paduoda ir po minutės abu ramiai miega.“
Ženklų kalbos mokomi kūdikiai gana anksti pradeda suprasti, kad mintys gali būti reiškiamos tam tikrais simboliais – ženklais. Antai mažylis žinos: man tereikia pridėti du pirštukus prie lūpyčių ir tėveliai supras, kad esu alkanas. Ilgainiui ima suprasti, kad tam tikras ženklas turi „galios“, pavyzdžiui, tėtis įdės į lėkštę daugiau uogyčių, jei parodysiu ženklą „daugiau“. Net ir pradėjusį kalbėti mažylį suprasti iš pradžių nėra lengva. Juk tas pats garsų junginys, pavyzdžiui, „kau“, suaugusiajam gali reikšti ir „kalnas“, ir „kiaušinis“. Tardamas garsus ir tuo pat metu rodydamas ženklą vaikutis nurodo, ko konkrečiai nori. Tėveliai gauna aiškesnę žinutę. Gestų kalbą pravartu mokėti ir daugiakalbėse šeimose augantiems mažyliams. Juk ženklą vienodai supras ir angliškai kalbantis tėtis, ir rusiškai kalbanti mama.

Vėluos kalba?
Ieva neslepia, kad didžiausias tokį bendravimo su vaiku būdą kritikų argumentas, jog esą mokėdamas gestų kalbą vaikas nenorės kalbėti arba tai daryti pradės daug vėliau. Tačiau tyrimai įrodė, kad gestų kalbos mokyti vaikai netgi anksčiau už nemokytus pradeda kalbėti. Kodėl? Pirma, gerokai anksčiau „atranda“ loginį garso ir daikto ryšį. Antra, rodydama ženklą mama visada garsiai pabrėžia, kad tai yra, pavyzdžiui, obuoliukas ar puodukas ir pan. Trečia, paprastai su vaiku yra kalbama taip: „Pažaidei, gal dabar norėtum šiek tiek užkąsti?“ Tokią konstrukciją vaikui nėra lengva suprasti. Kai rodomas gestas, ilga „litanija“ turi tilpti į vieną ženklą, kurį vaikui suprasti labai paprasta. Tyrimais taip pat įrodyta, kad vaikų, kurie ikikalbiniu laikotarpiu buvo mokyti gestų kalbos, žodynas yra gausesnis, IQ aukštesnis, geresnė atmintis, jiems lengviau mokykloje.

„Atia“
Sakyti „atia“ ir moti ranka – įprastas ir visiems suprantamas gestas. Sakydami „ne“ paprastai sukiojame galvą į šonus. Sakydami „nėra“ tarsi savaime kilstelime rankas delnais į viršų ir truktelime į šoną. Kasdien naudojame daug gestų, kurių jau nė nepastebime ir juos tarsi savaime kartu su žodžiais iš mūsų „perima“ mažieji. Jei dar nekalbantis vaikas mokėtų bent kelis „papildomus“ gestus, reiškiančius, pavyzdžiui, „valgyti“, „gerti“, „skauda“, gyventi būtų kur kas lengviau. Suaugusiesiems nereiktų spėlioti, ko kaprizingasis nori, o vaikui – verkti, kol tie spėlioja...

Mamos Ievos patarimai
- Yra mamyčių, kurios gestų kalbos pradeda mokyti vos poros mėnesių mažylius. Tokie ankstyvi mokslai kūdikėliui nepakenks, tačiau galite nusivilti patys: vaikas nereaguos į rodomus ženklus, jų nekartos. Geriausias metas – nuo 6 iki 14 mėnesių.
- Kartoti rodomus ženklus mažylis gali sulaukęs maždaug 8–12 mėn. (jei pradėsite mokyti pusmetinuką). Kaip ilgai užtruks mokslai, priklauso ir nuo vaiko amžiaus, ir jo noro bendrauti, ir nuo to, ar užsispyręs mokytojas. Jei mokyti pradėsite sulaukusį 18–24 mėn., vaikas kartoti ženklus gali pradėti jau po keleto dienų ar kelių savaičių. Svarbiausia – kantrybė.
- Kuo dažniau ir reguliariau ką nors sakydama rodysite ir ženklą – tuo greičiau vaikas „pagaus“, ką tai reiškia. Pavyzdžiui, prabėga šuniukas – sakote „šuniukas“ ir rodote žodį atitinkantį ženklą.
- Vaikai geriausiai suvokia informaciją, kuri pateikiama ne „rimtai“, o žaidžiant. Pavyzdžiui, kartu su vaiku vartant knygutę (sakykite: „Čia kačiukas“, ir rodykite ženklą), žiūrint filmuką.
Greičiausiai išmokstami tie ženklai, kurie yra svarbiausi, pavyzdžiui, reiškiantys pieną, šuniuką (jei namuose yra augintinis), „valgyti“, „daugiau“ ir pan.
- Nebūtina mokytis tikrosios ženklų kalbos. Mama su vaiku gali sukurti savo ženklų kalbą. Svarbu, kad ji padėtų suprasti vieniems kitus. Kuriančiosioms savo gestų kalbą patariama užsirašyti, koks ženklas ką reiškia, tam, kad prireikus, pavyzdžiui, jei tektų išvažiuoti ar atsigulti į ligoninę jūsų vaiką galėtų suprasti ir kiti žmonės.