Mažylis nubunda ir rėkia. Pakeičiate sauskelnes, pamaitinate, pasūpuojate,
vis tiek rėkia. „Ko gi dar nori?“ – norisi paklausti. Būtų gerai, jei atsakytų,
ar ne?
Kūdikėlis atsakyti negali, bet gali parodyti, teigia amerikiečiai.
Šiek tiek istorijos
Šeimoje niekas neturėjo klausos ar kalbos sutrikimų, bet Josephas Garsia vis
tiek susidomėjo kurčnebylių vartojama gestų kalba. Kartą apsilankęs šeimoje,
kurioje kurčnebyliai tėvai augino girdintį vaikutį, Josephas nustebo, kad nė
metukų neturintis pyplys su tėvais „susikalba“, t. y. gali parodyti tai, ko
nori. J.Garcia netruko pastebėti, kad kalbantys mažyliai su savo kurčnebyliais
tėvais „susikalbėti“ išmoksta gerokai anksčiau, nei kalbančių tėvų vaikai
pradeda kalbėti su savo tėvais. Šis atradimas prieš maždaug dvidešimt metų
sukėlė tikrą perversmą – atsirado galimybė suprasti vaiką anksčiau, nei pradeda
kalbėti. Tyrimai įrodė: šešių septynių mėnesių kūdikis, kuris pradedamas mokyti
gestų kalbos, būdamas aštuonių devynių mėnesių gali parodyti tai, ko nori!
Negirdėta Lietuvoje
Lietuvoje kol kas nėra mokyklėlės nei kursų, kuriuose tėveliai galėtų sužinoti,
kaip gestų kalbos mokyti sveikus vaikučius. Tačiau Vilniuje gyvenančios Ievos
Zinnikas ir amerikiečių karininko Danielo 1 m. 3 mėn. dukrytė Erika jau moka
parodyti daugiau nei 10 ženklų. Gestų kalbos ji pradėjo mokytis sulaukusi
dešimties mėnesių.
Karininko ir diplomato žmona Ieva vasarą svečiavosi pas tuo metu Amerikoje
dirbusį vyrą. Vaikštinėdama su dukrele po parką, Ieva pastebėjo mamytę, kuri
savo mažyliui kažką aiškino ir tuo pat metu rodė gestus. Pamanė, kad vaikutis
turi klausos sutrikimų. Tačiau paaiškėjo, kad jis sveikut sveikutėlis. Kitąkart
panašiai besielgiančią mamytę išvydo viešbučio kavinėje. Amerikietė paaiškino,
kad tai gestų kalba, kuri pas juos labai populiari. Moteris susidomėjo. Be to,
ir informacijos toli ieškoti nereikėjo – lankstinukų apie tai Amerikoje pilna
visur. Gestų kalbos mokyklėlių – taip pat.
Pieno!
„Pienukas“, – toks buvo pirmas ženklas, kurį Erika parodė mamai. „Tada dar pati
maitinau, taigi mergaitei tai buvo ypač aktualu. Dvi ar tris savaites prieš
maitindama vis parodydavau dukrytei pienuką reiškiantį gestą (judesys, lyg
melžtum karvę). Kai tik suprato, ką reiškia, ėmė gestą kartoti. Kelias dienas
taip rodė ir rodė.“. Ieva mano, jog gestų kalba populiari dėl to, kad tokio
amžiaus vaikas kalbėti pradės geriausiu atveju po pusės metų, bet štai jau dabar
žino svarbiausius ženklus. Juos pasitelkęs gali „susikalbėti“. „Ji gali
parodyti, kad nori valgyti ar gerti, „pasakyti“, ko – obuolio, banano ar arbūzo
paduoti. Jei nemokėtų noro reikšti ženklais, greičiausiai rėktų, kol atspėčiau,
ko reikia. Dabar, kai nori valgyti, prieina ir rodo veiksmą, lyg luptų bananą.
Šis gestas reiškia „bananas“. Tiesa, aš žinau: jei rodo „bananas“, žinau,
greičiausiai yra alkana, todėl pasiūlysiu rimtesnio maisto“, – patirtimi
dalijasi moteris.
Kam to reikia?
To klausia skeptiškai nusiteikusios mamos ir močiutės. Ieva pateikia paprastą
pavyzdį: „Vaikas naktį nubudęs rėkia, davėte gerti – rėkia, davėte valgyti –
rėkia, pakeitėte sauskelnes – rėkia. Jau nebežinote, ką ir daryti. Mamytės, kuri
gestų kalbos nemoka, vaikas dar ilgai rėktų. O štai gestų kalbą įvaldęs mažylis
parodo, kad nori, pavyzdžiui, meškiuko. Mamytė jį paduoda ir po minutės abu
ramiai miega.“
Ženklų kalbos mokomi kūdikiai gana anksti pradeda suprasti, kad mintys gali būti
reiškiamos tam tikrais simboliais – ženklais. Antai mažylis žinos: man tereikia
pridėti du pirštukus prie lūpyčių ir tėveliai supras, kad esu alkanas. Ilgainiui
ima suprasti, kad tam tikras ženklas turi „galios“, pavyzdžiui, tėtis įdės į
lėkštę daugiau uogyčių, jei parodysiu ženklą „daugiau“. Net ir pradėjusį kalbėti
mažylį suprasti iš pradžių nėra lengva. Juk tas pats garsų junginys, pavyzdžiui,
„kau“, suaugusiajam gali reikšti ir „kalnas“, ir „kiaušinis“. Tardamas garsus ir
tuo pat metu rodydamas ženklą vaikutis nurodo, ko konkrečiai nori. Tėveliai
gauna aiškesnę žinutę. Gestų kalbą pravartu mokėti ir daugiakalbėse šeimose
augantiems mažyliams. Juk ženklą vienodai supras ir angliškai kalbantis tėtis,
ir rusiškai kalbanti mama.
Vėluos kalba?
Ieva neslepia, kad didžiausias tokį bendravimo su vaiku būdą kritikų argumentas,
jog esą mokėdamas gestų kalbą vaikas nenorės kalbėti arba tai daryti pradės daug
vėliau. Tačiau tyrimai įrodė, kad gestų kalbos mokyti vaikai netgi anksčiau už
nemokytus pradeda kalbėti. Kodėl? Pirma, gerokai anksčiau „atranda“ loginį garso
ir daikto ryšį. Antra, rodydama ženklą mama visada garsiai pabrėžia, kad tai
yra, pavyzdžiui, obuoliukas ar puodukas ir pan. Trečia, paprastai su vaiku yra
kalbama taip: „Pažaidei, gal dabar norėtum šiek tiek užkąsti?“ Tokią
konstrukciją vaikui nėra lengva suprasti. Kai rodomas gestas, ilga „litanija“
turi tilpti į vieną ženklą, kurį vaikui suprasti labai paprasta. Tyrimais taip
pat įrodyta, kad vaikų, kurie ikikalbiniu laikotarpiu buvo mokyti gestų kalbos,
žodynas yra gausesnis, IQ aukštesnis, geresnė atmintis, jiems lengviau
mokykloje.
„Atia“
Sakyti „atia“ ir moti ranka – įprastas ir visiems suprantamas gestas. Sakydami
„ne“ paprastai sukiojame galvą į šonus. Sakydami „nėra“ tarsi savaime kilstelime
rankas delnais į viršų ir truktelime į šoną. Kasdien naudojame daug gestų, kurių
jau nė nepastebime ir juos tarsi savaime kartu su žodžiais iš mūsų „perima“
mažieji. Jei dar nekalbantis vaikas mokėtų bent kelis „papildomus“ gestus,
reiškiančius, pavyzdžiui, „valgyti“, „gerti“, „skauda“, gyventi būtų kur kas
lengviau. Suaugusiesiems nereiktų spėlioti, ko kaprizingasis nori, o vaikui –
verkti, kol tie spėlioja…
Mamos Ievos patarimai
– Yra mamyčių, kurios gestų kalbos pradeda mokyti vos poros mėnesių mažylius.
Tokie ankstyvi mokslai kūdikėliui nepakenks, tačiau galite nusivilti patys:
vaikas nereaguos į rodomus ženklus, jų nekartos. Geriausias metas – nuo 6 iki 14
mėnesių.
– Kartoti rodomus ženklus mažylis gali sulaukęs maždaug 8–12 mėn. (jei pradėsite
mokyti pusmetinuką). Kaip ilgai užtruks mokslai, priklauso ir nuo vaiko amžiaus,
ir jo noro bendrauti, ir nuo to, ar užsispyręs mokytojas. Jei mokyti pradėsite
sulaukusį 18–24 mėn., vaikas kartoti ženklus gali pradėti jau po keleto dienų ar
kelių savaičių. Svarbiausia – kantrybė.
– Kuo dažniau ir reguliariau ką nors sakydama rodysite ir ženklą – tuo greičiau
vaikas „pagaus“, ką tai reiškia. Pavyzdžiui, prabėga šuniukas – sakote
„šuniukas“ ir rodote žodį atitinkantį ženklą.
– Vaikai geriausiai suvokia informaciją, kuri pateikiama ne „rimtai“, o
žaidžiant. Pavyzdžiui, kartu su vaiku vartant knygutę (sakykite: „Čia kačiukas“,
ir rodykite ženklą), žiūrint filmuką.
Greičiausiai išmokstami tie ženklai, kurie yra svarbiausi, pavyzdžiui,
reiškiantys pieną, šuniuką (jei namuose yra augintinis), „valgyti“, „daugiau“ ir
pan.
– Nebūtina mokytis tikrosios ženklų kalbos. Mama su vaiku gali sukurti savo
ženklų kalbą. Svarbu, kad ji padėtų suprasti vieniems kitus. Kuriančiosioms savo
gestų kalbą patariama užsirašyti, koks ženklas ką reiškia, tam, kad prireikus,
pavyzdžiui, jei tektų išvažiuoti ar atsigulti į ligoninę jūsų vaiką galėtų
suprasti ir kiti žmonės.