Sveikatą bei jos kainą kiekvienas žmogus vertina individualiai.
Įdomu tai, kad sveikatos kaina yra santykinai nedidelė, kai žmogus yra sveikas,
ir smarkiai kyla, atsiradus sveikatos sutrikimams.
Sveikatą ypač skirtingai vertina paauglys, kuriam sveikata atrodo neišsemiamas
šaltinis, ir onkologine liga sergantis ligonis, kuris dėl grąžintos sveikatos
galėtų atiduoti visą savo turtą. Tad kodėl švaistome sveikatą ir susirūpiname ja
tik tada, kai jos resursai būna itin išsekę?
Iš to galime spręsti, kad visuomenė rūpinasi ne sveikata, o ligomis. Didžioji
sveikatos apsaugai skiriamų pinigų eina ne „sveikatos apsaugai“, o ligų gydymui.
Ligų gydymas – tai tik viena sveikatos apsaugos grandžių, suvartojanti
didžiausią lėšų dalį ir duodanti palyginus nedidelius rezultatus. Didžioji
gydomų ūmių ligų dalis pereina į lėtines ir tokie asmenys tampa nuolatiniais
pacientais.
Kas atsakingas už kiekvieno iš mūsų sveikatą?
Sveikatos apsaugos ministerija, gydytojas, šeima, draugai?
Nuo ko priklauso mūsų sveikata?
20% sveikatą lemia genai
20% sveikatą lemia aplinka
10% sveikatą lemia medicinos/sveikatos apsaugos kokybė
Net 50% sveikatą lemia gyvenimo būdas.
Didžioji atsakomybės dalis tenka mums patiems. Žmonės nieko negalvodami švaisto
sveikatos resursus netinkamai maitindamiesi, rūkydami, mažai judėdami ir t. t.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo mažai rizikinga. Be abejo, nuo vienos cigaretės,
mėsainio su kola ar savaitės praleistos prie televizoriaus ar kompiuterio
sveikata nesuprastės, jos resursai gana dideli. Tačiau kai tai daroma nuolat,
sveikata ima blogėti. Iš pradžių žmogus nieko nejaučia ir net džiaugiasi
nesveiku gyvenimu. Tačiau niekas nežino kiek mėsainių sukels nutukimą, kuris
pereis į antro tipo cukrinį diabetą, kiek cigaretėse esamų kancerogenų išlaikys
DNR pažaidų reparacijos sistema (sistema, apsauganti ląstelę nuo DNR mutacijų),
kiek alaus bokalų iškęs hepatocitas (kepenų ląstelė)?
Tai labai individualu, todėl daugelis „didvyrių“ pasakys – man to neatsitiks,
nes mano sveikatos resursai labai dideli.
Tačiau pakanka pažvelgti į kai kuriuos skaičius Lietuvoje ir pasaulyje. Tipinis
nesveikos gyvensenos išprovokuotas susirgimas yra antro tipo cukrinis diabetas.
Sergamumas antro tipo cukriniu diabetu didėja epidemijos greičiu. Dabar antro
tipo CD Lietuvoje serga apie 114 000 gyventojų – tai oficialus skaičius,
tikrasis skaičius turėtų būti daug didesnis, nes daugiau nei pusė sergančiųjų
ilgą laiką net neįtaria turintys šia ligą. PSO (Pasaulinės sveikatos
organizacijos) duomenimis pasaulyje 2000 m. cukriniu diabetu sirgo 171 mln.
žmonių. PSO prognozuoja, kad 2030 m. cukriniu diabetu sirgs apie 366 mln.
pasaulio gyventojų.
Ypač didelis sergamumas antro tipo cukriniu diabetu yra JAV. Daugelis mano, kad
to priežastis – gerai įsitvirtinusi greito maisto imperija. Tipinio alkano
amerikiečio pasisotinimo išraiška – mėsainis, keptos bulvytės ir kola. Toks
komplektas yra tiesiausias kelias į nutukimą ir antro tipo cukrinį diabetą.
Tyrimai rodo, kad diabeto sergamumas Azijoje yra mažesnis, tačiau azijiečių,
gyvenančių JAV, sergamumas cukriniu diabetu nė kiek nesiskiria nuo vietinių.
Lietuvoje sergamumas cukriniu diabetu yra mažesnis nei JAV. Gali būti, tai yra
todėl, kad čia neįsitvirtino greito maisto industrija ir greitą maistą valgo
palyginti nedidelė Lietuvos gyventojų dalis. Tačiau mano nuomone, tai yra ne dėl
sąmoningo noro sveikiau gyventi, bet dėl santykinai didelių greito maisto kainų.
Kartais užtenka tik pažvelgti į žmogų ir diagnozė aiški – centrinio tipo
nutukimas, antro tipo cukrinis diabetas, arterinė hipertenzija, hiperlipidemija,
krūtinės angina, didelė miokardo infarkto rizika.
Sveikatos apsaugos pozicija
Panagrinėjus lėšų sveikatos apsaugai paskirstymą, matyti, kad lėšų profilaktikai
beveik neskiriama. Nėra masinių sveikatos patikrinimų, kurių žmonėms ypač
reikia, nes daugelis mūsų į gydytoją kreipiasi, tik tada, kai jau nebepaeina.
Pirminė sveikatos priežiūros grandis taip pat labai silpna. Dauguma pirminės
sveikatos priežiūros centrų specialistų, ypač rajonuose, jau yra garbaus
amžiaus, tačiau jie dirba ne todėl, kad yra „įsišakniję“, bet todėl, kad nėra
kas juos pakeistų.
Didžioji sveikatos apsaugai skiriamų pinigų dalis išleidžiama vaistų
kompensavimui ir sunkių ligų gydymui, bet ne jų prevencijai.
Gaunasi ydingas trikampis, kurio didžiąją dalį sudaro gydymas, o profilaktika
tik mažą viršūnėlę:
Kiek tai efektyvu?..
Yra geras posakis: „Švaru ne ten, kur valo, bet ten, kur nešiukšlina“, šis
posakis tiktų nagrinėjant sveikatos prioritetų problemą.
Galime pamąstyti logiškai. Imkime tą patį antro tipo cukrinio diabeto atvejį.
Vaistų, mažinančių glikemiją kaina 10Lt – 150Lt; maždaug 30Lt – 40Lt kainuoja
palyginti nedaug šalutinių poveikių sukeliantys vaistai, nepamirškime, kad
pacientas dar vartoja insuliną, kelis vaistus arterinės hipertenzijos gydymui,
vaistus lipidų (riebalų) kiekio kraujyje korekcijai bei kitus vaistus
komplikacijoms gydyti. Sumelė išeina tikrai nebloga. Be abejo, didžiąją šios
sumos dalį kompensuoja ligonių kasos, bet ar ne iš tų pačių mokesčių mokėtojų
pinigų? Sergantis žmogus ne tik valstybei kainuoja nemažas pinigų sumas, bet ir
pats nėra laimingas. Tokio žmogaus tikrai nuoširdžiai gaila, bet ar jis pats nė
kiek neprisidėjo prie šios situacijos į kurią pateko? Norėčiau dar kartą
priminti, kad kiekvienas esame savo sveikatos šeimininkas, net 50% mūsų sveikatą
lemia gyvenimo būdas. Taigi, pusę sveikatos problemų galime išvengti. Net pusė
sergančiųjų galėjo nesirgti jei būtų gyvenę protingiau/sveikiau.
Kol sveikatos apsaugos ir visuomenės mąstysena nepasikeis, kol žmonės nepradės
investuoti į ligų profilaktiką, situacija vargei ar pagerės.
Išvengti ligos kainuoja mažiau nei ją išgydyti!
Ir tai reikia pradėti jau dabar.
Taigi kiek kainuoja sveikata?
Daugiau informacijos apie tai, kaip gali padėti sau ieškok tinklapyje
www.imunitetas.lt
Autorius: Tomas Bagdonavičius