„Meilėje buvome trise. O aš nemėgstu minios…“ – šiuos žodžius ištarė viena
labai žymi dama. Ji pažinojo vyriškius. Ji pažinojo šimtus geriausių pasaulio
vyrų, bet svajojo apie vieną vienintelį. Apie tą, kurio nereikės su niekuo
dalytis. Nė su kuo. Niekada.
Taip, kiekviena mūsų turi svajonę, kurios formulė Aš + Jis. Pavyduliaujame
mylimojo kaimynei iš gretimo buto (labai jau jos kojos ilgos ir akys plačios),
sekretorei naiviu žvilgsniu iš po riestų blakstienų, buvusiai bendraklasei, kuri
virto žinoma verslo moterimi.
Taip, pavyduliaujame savo vyrų. Taip, mūsų savininkiškumo jausmas ne prastesnis
nei Adomo sūnų. Ir vis dėlto… Vis dėlto milijonai moterų nespjauna į santykius
su vedusiais vyrais. Kodėl? Kas verčia šias moteris užmerkti akis į mylimojo
paso antspaudą?
Pažvelkime į esmę.
Pirmoji priežastis. Konkuravimas
Žemėje vyrų mažiau nei moterų. Jie gyvena trumpiau ir sensta anksčiau. Todėl
tarp mūsų, moterų, egzistuoja nebyli konkurencija: stipresnės ir gudresnės
greitai gauna laisvus bei perspektyvius vyriškius…
O ką daryti likusioms? Toms, kurioms perspektyvūs (ir laisvi) nekliuvo, toms,
kurių rankos ne tokios miklios? Likti senmergėmis ar ieškoti „antrarūšių“
(laisvų, bet visiškai beviltiškų vyrukų)? Išvada logiška – galima pasiskolinti
kieno nors vyrą ir taip atverti sau galimybę patirti meilę santuokoje (jam –
antrojoje), rašoma „Bt-lady“.
Antroji priežastis. Išskaičiavimas
Ne paslaptis, kad tarp mūsų yra tam tikra kategorija grobuonių. Tų, kurios savo
santykius planuoja atsižvelgdamos į tai, patogu ar nepatogu, paranku ar
neparanku. Taigi panašioms damoms romanas su vedusiu – visai patogus.
Jis pamaitintas, aprengtas, marškiniai išlyginti – ir nieko su juo daugiau
veikti nereikia, tik gauti abipusį malonumą. Su vedusiu galima linksmai leisti
laiką klubuose ir restoranuose, mėgautis kūniškais malonumais neutralioje
teritorijoje. Be to, mergina lieka laisva: nereikia aiškintis, su kuo vakar
buvai kine ir kodėl nenakvojai namie, kam leidi pinigus ir kodėl savaitėmis
neplauni indų.
Arba kita situacija. Moteris ilgai ir nesėkmingai nešioja ištekėjusios moters
pavardę. Vyras tingiai guli ant sofos, be entuziazmo žiūri į savo brangiausiąją
ir santuokines pareigas atlieka taip pat – be ugnelės.
Ir štai moteris sutinka tokį pat nelaimingą, kaip ir ji: jis turi žmoną, kurios
gyvenimo tikslas – medžioklė parduotuvėse, pliurpalai telefonu su draugėmis ir
serialai – tai, kas pakeičia jos susidomėjimą vyru… Ir šie nelaimingi žmonės
susieina. Ir damai pasidaro aišku, kad pažintis neįtikėtinai patogi abiem: jų
sąlygos vienodos, taigi pavyduliavimui negali būti vietos.
Trečioji priežastis. Paprasta
Racionalus požiūris į romaną su vedusiu – žinoma, retenybė. Juk ten, kur vyksta
romanas, protui vietos neatsiranda. Panašių santykių pagrindas dažniausiai būna
ne kas kita, kaip… meilė. Arba aistra – vadinkite kaip norite.
Jei du žmonės susitiko minioje ir juos pagavo aistra, jiems nerūpi kiti
įsipareigojimai. Taip, jis vedęs jau penkiolika metų, taip, jis turi du vaikus –
berniuką ir mergaitę. Taip, lygiai devintą jis grįžta namo ir sako kitai:
„Mieloji, aš grįžau“. Visa, kas vyksta ten, jo namuose, apsiausta keturių sienų
ir žodžių „jo šeima“.
Apskritai priežasčių gali būti daug – tiek, kiek ir situacijų, kurios suveda du
žmones (ant vieno iš jų piršto spindi vestuvinis žiedas).
Bendravimo su žieduotuoju taisyklės
Ir štai problema. Turi M. Tas „M.“ nešioja žiedą ant bevardžio piršto ir namus,
kuriuose gyvena moteris su jo pavarde. Turi jausmus ir tam tikrą tikslą (tarkim,
atmušti jį nuo laimingosios arba tiesiog mylėti nepakenkdama savo psichinei
būklei).
Tikslai skirtingi, o štai tikslo siekimo taisyklės bendros visiems atvejams. Nes
visi romanai turi vieną problemą – svetimą šeimą. Kokios tai taisyklės?
Pirmoji taisyklė. Būti geresne
Vyras, kuris eina į kairę, giliai širdyje kažkuo nepatenkintas šeimyniniame
gyvenime. Galbūt žmona nepatenkina jo miegamajame, galbūt nemoka gaminti ar
išvis apsileido – vaikšto po namus purvinu išsitampiusiu megztiniu.
Ir štai kai M. pradeda dairytis į kairę, atsirandi tu. Kad romanas įvyktų, tu jį
kažkuo sužavi. O būtent – tuo, apie ką kalbėjome. Tuo, ko neturi jo teisėtoji.
Svarbiausia – pažinti ir pajusti jo problemą, kita, kaip sakoma, technikos
reikalas.
Antroji taisyklė. Išlaikyk subordinaciją
Išlaikyti subordinaciją šiame kontekste reiškia aiškiai nustatyti ribas tarp
savo asmeninio gyvenimo ir mylimojo šeimyninio gyvenimo. Tai, kas vienoje ar
kitoje pusėje, yra tabu. Net nebandyk pasakoti apie tai, kiek vyriškių kvietė
tave į pasimatymą praeitą savaitę ar apie tai, ką tavo buvusysis padovanojo tau
praeito gimtadienio proga.
Ir atvirkščiai. Pertrauk visus jo pasakojimus apie žmoną, vaikus ar uošvienę. Ir
net nesmalsauk, kiek kartų jis per savaitę mylisi su žmona. Ir žmogų priversi
jaustis nepatogiai, ir pati būsi laiminga neišgirdusi atsakymo.
Trečioji taisyklė. Atmink visus romano su vedusiu nepatogumus
Taip, susitikinėdama su vedusiu mergina susiduria su krūva nepatogumų ir
problemų: jis neišves tavęs pasižmonėti ir nesutiks su tavimi Naujųjų metų. Jis
kaip Pelenė pabėgs iš tavo namų devintą, išsijungs telefoną ir numyks, kad
nepaliktumei daugiau bučinių žymių ant jo kaklo.
Tu jo nesupažindinsi su savo tėvais ir vargu ar galėsi sukurti naują šeimą.
Sakome „vargu“, nes kartais su vedusiu mylimuoju (dabar jau išsiskyrusiu)
vedybos įvyksta. Bet retai.
Ir ar reikalinga tau laimė, sukurta svetimos laimės griuvėsiuose?