Jie labai nori „auklėti teisingai“, stengiasi „viską daryti kaip reikia“,
„nieko nepraleisti“ ir… gyvena su kaltės jausmu, kad taip neišeina. Kaip
būnant tėvais neprarasti tikėjimo savimi?
Ar lengva įgyvendinti visas tėvų svajones?
„Vakar prasikankinau pusę dienos, bandydama suprasti, ar teisingai pasikalbėjau
su savo dešimtmete dukra!“ – prisipažįsta trisdešimt aštuonerių Marija. – „Ne
dėl to, kad mes turėtume kokių nors ypatingų problemų, bet kaskart priimdama
kokį nors sprendimą suabejoju: ar taip reikia daryti? Ar tinkamus radau žodžius?
Garbės žodis, kartais pavydžiu savo tėvams, kurie mane augino nesukdami galvos
dėl panašių klausimų“.
Panašių į Mariją tėvų tarp mūsų dabar nemažai. Stengdamiesi kaip galima geriau
atlikti tėvų vaidmenį, nuolat jausdami kaltę, jie pasimeta skirtingose nuomonėse
ir patarimuose apie vaikų auklėjimą, tampa psichologais-mėgėjais arba stengiasi
bet kokį klausimą spręsti su specialistų pagalba. Kaip išsaugoti autoritetą
nespaudžiant vaiko? Gerbti jo asmenybę, bet nustatyti ribas? Būti ir artimu
draugu, ir autoritetingu, stipriu suaugusiuoju? Šiandien atsakymai į šiuos
klausimus tėvams reikalingi daugiau nei kada nors anksčiau, rašo „Psychologies“.
Lūkesčių našta
Ne kiekvienas gali tikėtis stabilaus darbo ar tvirtos santuokos, todėl taip
dažnai vaikai tėvams tampa jų vilčių įsikūnijimu ir gyvenimo prasme. „Be to,
mūsų visuomenėje tvirtai įsišaknijusi nuomonė, kad „vaikai svarbesni nei tėvai“,
o tai reiškia, „dėl jų turime aukoti viską“, – sako psichoterapeutė Jekaterina
Žorniak. – „Toks (neteisingas) mąstymas verčia tėvus ir motinas į vaiką žvelgti
vos ne kaip į vienintelį jų egzistavimo pateisinimą“. Tai taip pat užkrauna
vaikui sudėtingą užduotį – visuomet įkūnyti idealą.
„Nuo skyrybų momento vaikai – mano svarbiausias prioritetas“, – prisipažįsta
Arina, trejų metų dukters ir aštuonerių sūnaus motina. – „Viską kontroliuoju: jų
pramogas, būrelius, gyvenimą mokykloje ir namie. Žinoma, man sunku, bet kaip
kitaip? Noriu, kad jie būtų laimingi.“
Sukurti tobulybę (išauginti tobulą vaiką) žmogus vargu ar gali. Tačiau, kaip
aiškina psichoanalizė, visagalybės jausmas kažkada pripildydavo džiaugsmu
kiekvieną mūsų (kūdikystės metais). Dabar mes vėl galime išgyventi šį jausmą
„kūdikio-objekto“ dėka, kuris gali įrodyti mūsų tėvišką kompetenciją
džiugindamas mus savo pasiekimais.
Jausdami, kad „auklėjamosios galios“ nepakanka, tėvai ieško atsakymų
literatūroje, internete, konsultuojasi su psichologais ir gydytojais.
Nepasitikėjimas savimi neleidžia pasitikėti intuicija.
„Mano sūnaus balsas visuomet buvo kiek kimus“, – pasakoja Asta, dvylikamečio
Mariaus mama. – „Manęs tai nejaudino iki to laiko, kai kažkas nepasakė, kad
sūnus gali turėti problemų su balso stygomis. Mes užsirašėme pas
otorinolaringologą, paskui pas logopedą. Galiausiai daktarai nustatė… kad jo
toks prigimtinis tembras! Jį galima koreguoti, bet sūnus atsisakė: „Kam?
Visuomet taip kalbėjau“. Štai, kaip sakoma, proto balsas, kurį aš praradau“.
Nestabiliais laikais žmogus savo vaiką gali paversti savo gyvenimo prasme.
„Psi“ karta
„Daugumai tėvų susidaro įspūdis, kad specialisto konsultacija gali iškart
išspręsti visus klausimus“, – sako Jekaterina Žorniak. – „Tačiau iš tikro
psichologo užduotis ne suteikti stebuklingą receptą ar išmokyti gyventi
teisingai. Daugeliu atvejų jie informuoja tėvus apie bendravimo su vaikais
mechanizmus ir būdus, padeda rasti savitą kelią“. Kitaip tariant, neverta
kreiptis į psichologą, kad nuspręstumėte, kuo geriau užsiimti jaunesniajam –
dziudo ar karatė.
Kitas principas, kurį mes linkę pamiršti: auklėjimas – vis dėlto tėvų reikalas.
Eugenija, trijų 12, 5 ir 8 metų mergyčių motina, sako, kad pirmojo nėštumo metu
perskaitė „viską, ką įmanoma“, nes nenorėjo kartoti savo mamos klaidų. Tačiau
kai jos pirmoji dukra, ištikus „trejų metų krizei“, į bet kurį prašymą ėmė
sakyti „ne“, Eugenija supanikavo.
„Stengiausi daryti taip, kaip buvo patariama knygose, bet man tai buvo
nenatūralu. Tik apsilankiusi ankstyvojo bendravimo centre, pakalbėjusi su tėvais
ir pastebėjusi kitus vaikus supratau, jog reikia mokytis suderinti žinias su
savais pastebėjimais ir pojūčiais.“
„Matome, kokie neramūs tėvai, kurie ateina pas mus pirmąjį kartą“, – sako
psichologė Olga Varpachovskaja. – „Juos jaudina, ar jie geri, kaip juos vertina
aplinkiniai, ar jie ir jų vaikai toli nuo idealo… Ir mes stengiamės padėti
jiems suprasti, kad vaikui nėra nieko geriau nei savi tėvai. Ir kad jam
blogiausia – jų neužtikrintumas ir nerimas. Mes norime, kad kiekvienas
įsitikintų, jog vaikai (ir apskritai žmonės) skirtingi, kad bendros taisyklės
neretai neveikia, kad tėvams nėra keliama užduotis išauklėti idealų vaiką
idealiam gyvenimui – jį reikia parengti realybei. Ir matome, kad dirbame ne
veltui: dėl nuolat čia vykstančio apsikeitimo patirtimi, nuomonėmis vaikai ir
tėvai mokosi priimti save ir kitus tokius, kokie jie yra, džiaugiasi tuo, kas
vyksta ir visomis prasmėmis auga.“
Priimti savo autoritetą
Neretai abejonės tėvus užklumpa ir tada, kai jiems tenka parodyti tvirtumą,
autoritetą. Ko nors neleisdami vaikui jie jaudinasi, kad tuo pačiu pažeis jo
interesus; taip gimsta kaltės jausmas. Be to, jie nesąmoningai (ir be pagrindo)
baiminasi netekti vaiko meilės. „Vis dėlto autoritetas – vienas pagrindinių
auklėjimo momentų“, – aiškina amžiaus psichologė Tatjana Bednik. – „Nustatydami
ribas, įvesdami protingas taisykles ir apribojimus, mokome vaiką malšinti savo
impulsus – padedame jam tapti žmogumi.“
„Mano devynerių metų dukra keldavo baisias scenas kaskart, kai jai kažko
neleisdavau“, – prisimena Natalja. – „Bet kartą kantrybė trūko, ir jai nepavyko
manęs sugraudinti. Tai buvo tikras mūsų santykių perversmas. Ėmiau labiau
pasitikėti savimi ir kur kas mažiau nerimauju, kai man reikia parodyti
tvirtumą.“
„Atsakomybės už vaiką jausmas mažina kaltės jausmą“, – tvirtina psichoanalitikė
Catherine Mathelin. – „Juk šiuo atveju mes prisiimame sau savo poelgių pasekmes.
Suvokti savo kaip suaugusiojo poziciją ir priimti atsakingus sprendimus,
nesikreipiant į vaiką kaip į arbitrą – štai sveikas pagrindas tėviškam
autoritetui.“
Mylėti vaikus be fanatizmo
Taip šiuolaikinius tėvus ragina Catherine Mathelin, daugelio knygų autorė.
„Meilė – tai toli gražu ne viskas, ką mes galime duoti savo vaikams. Dar
daugiau, su šiuo jausmu reikia būti labai atsargiems: juo galima uždusinti,
pavergti, įžeisti ir net nužudyti. Nusikaltimas beprotiškos meilės pagrindu –
vienintelis, užsitarnaujantis teisėjų indulgencijos. „Taip jį mylėjau, kad
negalėjau pakelti, kai jis ėmė tolti“.
Tačiau mylėti nereiškia valdyti ar spausti. Tai reiškia būti pasirengusiam
apsieiti be vaiko, vieną kartą jį paleisti – ir dar nuo biblinių laikų žinoma,
kaip tai nėra paprasta. Mylėti vaikus tik tam, kad jie priklausytų tik mums,
negalvojant, kad kažkas kitas, be mūsų, gali padaryti juos laimingus – tai
geruoju nesibaigia. Jei tėviškuose jausmuose nėra nesavanaudiškumo, jie
neleidžia vaikui augti jaučiant savo vertę ir gerbiant save.
Žodžiuose „Aš tave taip myliu“ neturi būti kitos prasmės: „Tu man privalai
atsidėkoti“. Augantiems vaikams reikia kitų žodžių: „Taip tave myliu, kad galiu
tave paleisti, myliu tave dėl tavęs paties“. Taip išvengsime jausmų, kurie
atneša pasitenkinimą tik mums patiems“.
Misija įmanoma
„Mes pirmeiviai“, – mano Darius ir Elena, 15 ir 18 metų paauglių tėvai, – „Juk
anksčiau vaikus auklėdavo šabloniškai, o mes turime pasirinkimą. Naudojantis
specialia informacija, galima išvengti gausybės klaidų. Svarbiausia –
nesilaikyti taisyklių aklai“. Tokia lanksti pozicija, regis, tampa vis
populiaresnė. Dauguma tėvų (46%) mano, kad savo auklėjamąją funkciją vykdo
„veikiau gerai“. O į klausimą „Kas jums padeda?“ 32% atsakė: „papildoma
informacija“, 26% prisipažino, kad su visais klausimais tvarkosi savarankiškai,
ir tik penki procentai pareiškė, kad kliaujasi išskirtinai tik savo intuicija.
Ar tai reiškia, kad būti (gerais) tėvais – misija įmanoma? Atsakymas bus
teigiamas, bet su sąlygomis: nelaikyti savęs visagaliu; nesiekti tobulumo ir
nesistengti išauklėti tobulo vaiko; suprasti, kad apribojimai formuoja asmenybę;
nustatyti protingus draudimus be kaltės jausmo; suderinti savo žinias, vertybes
ir pojūčius.