Viena
dažniausių mokytojų ir moksleivių nesutarimų priežasčių – moksleivių
nesimokymas. Pedagogikos teorija tai aiškina netobulais mokymo metodais, o
mokytojai – nepakankama vaiko valia, gebėjimų stoka. Vaiko prigimtyje glūdi
noras tyrinėti ir pažinti pasaulį. Kodėl jis vaikui augant blėsta ir neretai,
palyginti su vaiko ūgiu, primena išaugtą drabužį? Apie tai kalbamės su vaikų ir
paauglių psichiatre dr. Aurelija Markevičiūte
“Sunkiausieji”
Sudėtingiausia padėti vaikui, kuris nenori mokytis, neturi mokymosi motyvų.
Retai kuris vaikas ateina į mokyklą nenorėdamas mokytis. Todėl labai svarbu
pastebėti, kada ir kaip šis noras prarandamas. Nuolat ir pamažu blogėjantys
mokymosi rezultatai gali ilgai laukti reikiamo tėvų ir pedagogų dėmesio. Tuo
tarpu blogai besimokantis vaikas tolsta nuo mokyklos. Net ir nekonfliktuodamas
su mokytojais ar bendraklasiais, toks vaikas jaučia, kad psichologiniai sunkumai
didėja. Vaiko, kuris nepatiria pasitenkinimo mokymosi rezultatais, savivertė
mažėja.
Nesimokymo problemos vertintinos atsižvelgiant į moksleivio amžių ir jo aplinkai
būdingas vertybes.
Kuo anksčiau bus nustatyti vaiko pažintinės veiklos sunkumai ir mokymosi motyvų
stoka, tuo pagalba bus veiksmingesnė. Taip galima išvengti daugybės problemų,
užklupsiančių moksleivį vyresnėse klasėse.
Neretai sudėtinga mokytis hiperaktyviems vaikams. Mokytojas jo energiją gali
išnaudoti, pavyzdžiui, liepdamas išdalyti sąsiuvinius bendraklasiams. Namuose
tėvai turėtų leisti daryti pertraukas ruošiant pamokas – kad pailsėjus sugrįžtų
ir dėmesio koncentracija.
Dažnai ne tik pradinių, bet ir vyresniųjų klasių mokiniai nesugeba įsiminti.
Nors tekstą kartoja daug kartų, nesistengia suprasti jo prasmės, neieško
svarbiausių teksto teiginių ir pan. Toks vaikas galiausiai nusivilia savo
gebėjimais ir mokymusi, pradeda sąmoningai vengti mokyklinių užduočių.
Mokytojams svarbu suprasti, kad jų siūlomi mokymo būdai, nors ir tinka daugeliui
vaikų, kai kuriems vaikams gali netikti. Kai kurie mokiniai atranda savus būdus
– veiksmingesnius ar visiškai netinkamus. Pastaruoju atveju ir kruopštaus vaiko
pastangos nepasiteisina.
Veiksminga pagalba neretai reikalauja keisti mokytojo ir moksleivio
bendradarbiavimo stilių. Reikalingas atviras pokalbis, mokinio skatinimas ir jo
pastangų pripažinimas.
Konfliktas su tėvais ar mokytojais gali būti naudingas aiškinantis problemą bei
ją sprendžiant. Šiame procese turėtų dalyvauti moksleivis, tėvai, mokytojas ir
psichologas.
Išsiaiškinama, kokia yra vaiko motyvacija mokytis ir koks šeimos narių elgesys
ar kokie sunkumai mokykloje neigiamai veikia vaiko galimybes pakankamai gerai
mokytis. Tuomet sudaromas psichologinės pagalbos planas. Jis aptariamas su
vaiku, klasės vadovu ir tėvais. Visų priemonių tikslas – parama vaikui, jo
savivertės ir pasitikėjimo savo jėgomis stiprinimas.
Kalbėti ne apie vaikus, o su vaikais
Visiškas nesikišimas į vaiko auklėjimą, per griežtų reikalavimų vaikui
iškėlimas, per didelės atsakomybės naštos “krovimas” bei vaiko lepinimas – tai
netinkami auklėjimo principai, galintys žaloti vaiko asmenybę.
Kuo vaikai vyresni, tuo daugiau atsakomybės jie gali prisiimti. Tačiau tai
neatpalaiduoja tėvų nuo atsakomybės rūpintis ir auklėti vaikus.
Tėvams dažnai kelia rūpestį uždaras, nenorintis pasakoti apie save vaikas. Viena
vertus, tai natūralu: vaikui, ypač paaugliui, svarbesnė tampa bendraamžių
nuomonė. Kita vertus, tėvai turi pelnyti vaikų pasitikėjimą ir atvirumą.
Moralizuodami ar kritikuodami vaikus, suaugusieji neretai patys sudaro emocinę
įtampą. Jie dažniau kalba apie vaikus, o ne su vaikais.
Tėvai turi patys realizuoti savo lūkesčius, o ne perkelti juos vaikams,
tikėdamiesi, kad šie juos realizuos (“Man nepavyko, perduosiu sūnui”).
Vaikų atvirumą stabdo suaugusiųjų grasinimai, paliepimai, kritikavimas,
gėdinimas, kvotimas, moralizavimas, nereikalingas raminimas, loginis
įtikinėjimas, patarinėjimas, palyginimai.
Neretai tėvai nesugeba suprasti vaiko požiūrio, poreikių ir įsitikinimų.
Nebūtina vaiko įsitikinimams pritarti – kiekvienas žmogus turi savitą požiūrį į
tuos pačius reiškinius.
Jeigu vaikui, nepaisant geranoriškos tėvų ir mokytojų pagalbos, nesiseka
mokytis, tėvai drauge su juo turėtų kreiptis pagalbos į mokyklos psichologą, į
psichikos sveikatos centrą ar į pedagoginę psichologinę tarnybą.
“Kartais todėl, kad nesidomi dėstomu dalyku arba kai mokytojas nemoka sudominti.
Kartais jie turi daug didesnių bėdų (šeimoje, sveikatos, meilės, nemeilės,
bendraudami su bendraamžiais), kurios trukdo mokytis.
Kartais vaikai turi daug svarbesnių užsiėmimų (muzika, sportas, draugai,
kompiuteris…).
Kartais vaikai tingi mokytis arba kam nors keršija, nori paerzinti ar sulaukti
dėmesio.
Kartais vaikai nepajėgia mokytis“.
Taip diskutuoja pedagogai ir tėvai.
Ką gali blogų mokinių tėvai?
· Netaikyti vertinimo schemos “Jeigu nesimokai, esi blogas”.
· Padėti vaikui susidaryti dienotvarkę ir numatyti tinkamiausią laiką pamokoms
ruošti (netiesa, kad vaikas, ilgai ruošiantis pamokas, jas paruošia; yra vaikų,
kurie sėdi prie knygų visą dieną, tačiau mokosi blogai).
· Domėtis, kaip vaikui sekėsi paruošti pamokas. Ir gabūs vaikai be tėvų
kontrolės nepasiekia tiek, kiek gali. Laisvė turi turėti ribas.
· Nesmerkti vaiko už blogus pažymius.
· Jeigu pastangos nepasiteisina, pasiūlyti pagalbą.
Danguolė Andrijauskaitė