Mano sūnus labai nenori ruošti namų darbų. Jį nuolat reikia raginti tai
daryti. Ir tas nenoras toks didelis, kad vaikas neretai pratrūksta ašaromis,
pykčiu. Kodėl jis nenori mokytis? Gal yra tinginys iš prigimties?
Kalbamės su psichiatre, Lietuvos ambulatorinių psichikos sveikatos centrų
asociacijos prezidente Vida Matulioniene.
– Dėl kokių priežasčių vaikui gali būti atgrasu, gal net sunku ruošti namų
darbus bei apskritai mokytis?
Priežasčių gali būti labai daug. Pirma, tai bendrosios sveikatos problemos:
vaikas gali nenorėti mokytis jausdamas nuovargį, būdamas vangus, kai serga
lėtinėmis, infekcinėmis, endokrininėmis ligomis. Vangumo, sumažėjusios energijos
požymiai ypač būdingi sutrikus skydliaukei, ankstyvojoje diabeto stadijoje.
Antra, mokytis vengiantis vaikas gali turėti įvairių psichikos sutrikimų: sirgti
depresija, justi nerimą ir pan.
Trečia, mokyklos keliami reikalavimai vaikui gali būti didesni nei jo gebėjimai.
Negebėdamas arba nespėdamas įvykdyti aukštų reikalavimų ir už tai pelnydamas
tėvų bausmes, užsitraukdamas pedagogų nepasitenkinimą, vaikas taip pat nenorės
mokytis. Taip atsitiks ir tada, kai jis, be bendrojo lavinimo mokyklos,
lankydamas ir muzikos mokyklą, būrelius ir pan., nespės atlikti visų užduočių ir
taip pat bus baudžiamas arba peikiamas.
Ketvirta, atgrasyti nuo mokyklos gali ir psichologinės problemos: kai mokykloje
iš kitų vaikų patiriamos patyčios, nėra kontakto su mokytojais. Vaikai teigia
norį ne formalaus, o šilto kontakto su mokytojais – kad jie jais domėtųsi.
Kartais skundžiasi, kad mokytojai jų nemėgsta.
Žinoma, norą mokytis numuša ir per aukšti vaiko šeimos narių reikalavimai jam,
gero žodžio už pastangas stoka.
Dėl visų nenoro mokytis priežasčių vienas vaikas gali būti grubus, bėgti iš
pamokų, kitas – tylėti, nereaguoti.
– Ar Jums neatrodo, kad kaip niekad anksčiau bendrojo lavinimo mokyklų
mokymosi programos bei vadovėliai, pratybų sąsiuviniai (net pirmokų ir kitų
pradinukų) labai „suvelti“ ir sudėtingai, tarsi kokiems mokslininkams parašyti.
Jų iliustracijos nepritaikytos vaiko psichologijai: neryškios, blausios,
visiškai skandinančios dalykus, apie kuriuos neva mokomasi. Ar visa tai nedidina
vaiko nenoro mokytis?
Mokymosi programos turi atitikti vaiko gebėjimus. Jei mokinio intelektas
normalus, gali būti, kad ugdymo įstaigoje ir namie jis sulaukia neigiamų
vertinimų, nes mokymosi programos ir vadovėliai parengti atsižvelgiant į labai
gabius vaikus. Ne itin didelio intelekto vaikai tuose vadovėliuose pasimeta.
Dažnai ir gero intelekto mokiniai skundžiasi, kad nesupranta vadovėliuose
pateikiamos medžiagos. Skundžiasi ir tėvai, kad patys pavargsta padėdami vaikui
ruošti pamokas, kad vadovėliuose viena medžiaga nesusieta su kita – nėra
tęstinumo.
– Gal vaiką vilioja nuo mokslo žaidimų ir kitko pilni kompiuteriai, mobilieji
telefonai?
Kompiuteriai, mobilieji telefonai šiuo atveju – antriniai dalykai. Į juos vaikas
„sulenda“ patirdamas aplinkos spaudimą. Panašiai suaugęs žmogus bėga nuo savo
blogos savijautos – griebiasi alkoholio ir pan.
– Ar, kai vengiama mokytis, niekuo nėra dėtas paties vaiko tingumas, didelis
noras žaisti? Tingėti žmogiška.
Natūralu, kad vaikai nori žaisti. Tai suprasdami tėvai turėtų padėti vaikui
įveikti tingulį kalbėdamiesi su juo: „Vaikeli, tingisi, bet privalai atlikti
pareigą.“ Reikia vaiką pratinti prie dienotvarkės – kad jis žinotų, kada pradėti
ruošti pamokas. Tėvai turi padėti ugdyti jo darbo įgūdžius – padėti suprasti,
nuo ko pradėti ruošti pamokas, sukurti protingą mokymosi namie ritmą, bet vaiko
nesekioti ir perdėtai nekontroliuoti, ypač – neatlikti užduočių už jį.
– Kaip ugdyti vaiko atsakingumą nekontroliuojant?
Tam tikra kontrolė būtina. Svarbu vaiko nežeminti per didele kontrole. Tegu
vaikas iš tėvų bendravimo su jo mokytojais junta, jog esama sistemos rūpinantis,
kad jo mokslo rezultatai būtų geri. Svarbu neperlenkti lazdos – nežeminti vaiko
mokytojų, bendraklasių akyse. Tėvų bendravimas su mokytojais tegu būna ne kaip
bausmė, o kaip domėjimosi juo išraiška.
Neįmanoma kiekvieną užduotį atlikti gerai. Todėl būtina vaiką skatinti už
pastangas – rasti, už ką pagirti. Jei tėvų požiūris į mokslą bus optimistinis,
toks bus ir jų atžalos.
– Ką reiškia optimistinis požiūris į mokslą?
Kad mokslas – tai smagus, įdomus, atradimų pilnas užsiėmimas. Kad tai
svarbiausia, o rezultatai – antrinis uždavinys.
– Jei vaikas piktybiškai neruošia namų darbų arba visaip išsisukinėja nuo jų,
ar tėvai gali taikyti jam bausmes, kaip antai: neleisti į lauką, pas draugus,
žiūrėti „multikų“ ir pan.?
Galėtų taikyti. Bet pirmiausia reikėtų išsiaiškinti priežastis, kodėl vaikas
taip elgiasi, kreipiantis į psichologą. Geriau nepatingėti tai išsiaiškinti, nei
kariauti su vaiku. Su vaiku kariaudami tėvai mažiau pasieks, nei su juo
bendradarbiaudami.
– Kokio amžiaus moksleiviams daugiau būdinga vengti mokytis?
Pradinėse klasėse vaikai būna stropesni. Pareigą mokytis sunkiau atlikti
emociškai nesubrendusiems vaikams.
Išaugus iš pradinės mokyklos, dažnai nuo klasės kolektyvo priklauso, ar jo narys
mokysis noriai. Neretai 5–8 klasių moksleiviams mokytis atrodo nemadinga. Dažnai
į šio amžiaus vaikus, kurie stengiasi gerai mokytis, bendraamžiai reaguoja
drastiškai, agresyviai. Paaugliams berniukams rūpi išsiskirti jėga, grubumu,
mergaitėms – gražiais drabužiais. Paprastai 11–12 klasėse susitupima: kurie
moksle neturi labai didelių spragų, tačiau yra gabūs, savo tikslą užsitarnauti
gerus atestato pažymius pasiekia, žinoma, jei nesusiduria su sveikatos
problemomis.
– Gal vengiantieji mokytis intuityviai saugo savo sveikatą? Ar psichikos
sveikatos centrų darbuotojams tenka padėti jauniesiems šių įstaigų lankytojams,
kuriems dėl per didelio mokymosi krūvio pakriko jų psichinė, galbūt ir fizinė
sveikata? Dažnas moksleivis, turintis didelę motyvaciją mokytis, aukoja savo
sveikatą ir laisvalaikį. Mano nuomone, mokymosi programos taip parengtos, kad
net aukšto intelekto vaikas, norėdamas jas įsisavinti geriausiais pažymiais, to
negalės pasiekti nežalodamas savo sveikatos ir neaukodamas laisvalaikio.
Iš kitos pusės, gal nereikėtų sau kelti tikslo visus dalykus mokytis tik
devintukais arba dešimtukais. Nelygu mokinio gebėjimai, jam pakanka vienus
dalykus mokytis stipriau, kitus silpniau – atsižvelgiant, kokie pažymiai lems
būsimas studijas.
– Bet baigus bendrojo lavinimo mokyklą studijiniai polinkiai gali keistis –
vėliau gali prireikti gerų pažymių tų dalykų, kuriuos, atrodė, leistina buvo
apeiti. Sutiktumėte, kad tai kita opi Lietuvos mokyklos problema, savo ruožtu
susijusi su pernelyg sunkiomis mokymosi programomis?Sutinku.