Jeigu kūdikio galvytė atrodo didesnė nei bendraamžių, iškart įtariame smegenų
vandenę. Ar išties dažnai kūdikiai ja serga? Kas sukelia ir kaip ši liga gydoma?
Konsultuoja pediatrė neurologė Rūta Maciulevičienė
Kai kalbame apie smegenų vandenę, turime omenyje smegenyse besikaupiantį
skystį. Iš kur jo atsiranda?
Aplink mūsų smegenis – vanduo. Jų viduje yra smegenų skilvelių sistema, kurioje
taip pat yra skysčio. Skystis yra tarsi hidraulinė pagalvė, kuris saugo smegenis
nuo nedidelių traumų ir smūgių.
Smegenų skystį gamina tam tikras kraujagyslių rezginys, esantis kaukolės
ertmėje. Skysčio pasigamina apie 500 mililitrų per dieną, t. y. po 0,3-0,5
mililitro per minutę suaugusiam žmogui. Jis nuolat gaminamas ir nuolat nuteka į
veninę ir limfoidinę sistemą. Bendrasis smegenų skysčio kiekis siekia apie 120
mililitrų, iš jų apie 25 mililitrų yra skilveliuose. Skystis supa ne tik galvos,
bet ir nugaros smegenis. Naujagimio smegenų skysčio tūris yra maždaug 50
mililitrų. Tai reiškia, kad naujagimio smegenų skysčio, palyginti su kūno
svoriu, yra santykinai daugiau nei suaugusio žmogaus.
Kada ir kodėl vystosi smegenų vandenė – kai skysčio pasigamina per daug?
Dažniausiai smegenų vandenė vystosi tada, kai sutrinka smegenų skysčio
nutekėjimas arba kai jo gaminasi per daug. Kodėl taip atsitinka, nėra aišku.
Greičiausiai tai nėra patologija, nes žmonės prisitaiko ir gyvena. Tiesa, jų
galva paprastai būna šiek tiek didesnė, bet tai jiems visiškai netrukdo gyventi,
išskyrus tai, kad juos gali dažniau kamuoti galvos skausmai.
Kada atsiranda tikroji smegenų vandenė, kuri gali būti pavojinga?
Dažniausia vandenės atsiradimo priežastis – sutrikęs smegenų skysčio
nutekėjimas. Smegenų skystis pasyviai iš skilvelių nuteka per keletą angų. Jeigu
jos užsikemša, pavyzdžiui, po gimdymo traumos kraujo pritekėjus į smegenis ar
kitų priežasčių, skysčio nutekėjimas sutrinka. Kita priežastis – įgimti
anatominiai trūkumai, kurie gali sutrikdyti smegenų skysčio nutekėjimą. Skysčio
nutekėjimas gali sutrikti ir dėl uždegimų, pavyzdžiui, smegenų dangalų,
meningito, meningoencefalito, auglių, metastazinių auglių galvos smegenyse.
Smegenų vandenės priežasčių daug.
Kaip nustatoma vandenė?
Vaikams iki 2 m. smegenų vandenė diagnozuojama gana paprastai, nes ja
sergančiųjų galvytė auga greičiau, nei nurodo vadinamosios augimo kreivės,
kuriomis remiasi kiekvienas pediatras. Jeigu galvos apimtis didėja įprastai,
smegenų vandenės nėra. Gali būti vadinamoji vidinė hidrocefalija, kai didėja
tiktai skilveliai, nes yra užakęs kurio nors skilvelio nutekėjimas. Bet
paprastai, jeigu plečiasi skilveliai, tai didėja ir galvos apimtis, ypač
pirmaisiais gyvenimo metais, kai gali augti galvos apimtis, nes kaukolės siūlės
dar nėra suaugusios. Jeigu kurio nors smegenų skilvelio nutekėjimas užako vėliau
(pavyzdžiui, dėl traumos), kai jau kaukolės siūlės buvo sukaulėjusios,
besivystančios hidrocefalijos padarinys yra smegenų atrofija. Kai skystis
pradeda spausti smegenis, jos ima nykti, nes „atsiraukti“ ir plėstis neturi kur.
Tačiau vaikams iki 2 m. svarbiausias padidėjusio galvospūdžio rodiklis yra
padidėjusi galvos apimtis. Jeigu didėja tik skilveliai, bet nedidėja galvos
apimtis, reikia manyti, kad tai kas nors kita – ne hidrocefalija.
Kaip pastebėti, kad galvos smegenų skilveliuose prisikaupė skysčio? Kada
pediatrai siunčia kūdikį pas neurologą, kad šis ištirtų galvytę echoskopu?
Smegenų skilveliai yra apžiūrimi echoskopu, kol dar nesuaugęs momenėlis.
Paprastai, jeigu pediatras įtaria, kad galvos apimtis didėja greičiau negu
reikėtų arba jeigu kūdikio galvos apimtis dviem sigmomis viršija ūgį (tarkim,
vaiko ūgis žymimas augimo lentelėje, siekia 20 procentilę, o jo galva,
pavyzdžiui, – 25 vaiko augimo kreivės procentilę), siunčia tyrimų. Labai svarbu,
kad tie tyrimai būtų atliekami kiekvieną mėnesį, nes kaip tik galvos apimties
didėjimo greitis rodo, ar yra hidrocefalija, ar ne. Pavyzdžiui, jeigu mažylio
galvytės apimtis yra ties viršutine kreivės riba, bet ji visą laiką didėja
vienodai ir visada eina ties ta pačia linija, tai viskas gerai. Bet jeigu vieną
mėnesį buvo ties 50 procentile, po mėnesio – ties 75, o dar po mėnesio – ties
90, tai jau negerai, vadinasi, galva auga per greitai ir reikia ieškoti
priežasties, kodėl taip yra.
Kokie dar požymiai išduoda besivystančią galvos smegenų vandenę?
Smegenų vandenę paprastai lydi dirglumas, vadinamasis cerebrinis riksmas –
cypiantis, šaižus, nepaaiškinami vėmimai. Vandene sergantys vaikai paprastai
lėčiau vystosi. Tai gali būti pats svarbiausias požymis nustatant vandenę, ypač
jei ji yra nelabai didelė ir neatkreipiama į ją dėmesio. Galvos apimties
matavimas yra be galo svarbus pediatrinio tyrimo metodas, kartais nepelnytai
ignoruojamas.
Dar noriu pabrėžti, kad hidrocefaliją reikia skirti nuo makrocefalijos, arba
didžiagalvystės, tai yra, kai galva yra didesnė negu 90 procentilė, arba daugiau
nei du nuokrypiai nuo vidurkio. Tokiu atveju ji paprastai yra simetriška, vaikas
įprastai vystosi, neturi hidrocefalijai būdingos išvaizdos, kai labai didelė
kakta, vadinamojo tekančios saulės simptomo, kai matyti akių baltymai (šis
požymis nėra būdingas vien tik hidrocefalijai). Vaikai atrodo kaip ir visi kiti,
tiktai jų galvytė didelė. Nereikia panikuoti, paprastai ir vieno jo tėvų galva
didelė.
Hidrocefalijai būdinga grybo formos arba trikampio formos galva, veidukas
mažesnis negu smegeninė dalis, kuri vizualiai daug didesnė. Gali būti matomas
venų „tinklas“, kuris išryškėja vaikui verkiant.
Įgimtą hidrocefaliją galima diagnozuoti dar kol kūdikis gimsta, ji susijusi
dažniausiai su kitais apsigimimais. Jos prognozės pačios blogiausios, nes
paprastai ji progresuoja.
Kaip vandenė gydoma? Ar išgydoma?
Išgydyti įmanoma vandenę, kurią sukėlė įvairūs meningitai: tuberkulioziniai,
grybeliniai, bakteriniai.
Vandenė, kurią sukelia anatominiai trūkumai, jeigu įmanoma, gydoma chirurgiškai.
Tai vadinama šuntavimo procedūromis – įdedamas vamzdelis ir smegenų skilvelis
yra sujungiamas, pavyzdžiui, su pilvaplėve, į kurią ir nuteka smegenų skystis.
Toks vamzdelis reikalingas visam gyvenimui. Šuntus reikia prižiūrėti, jie
kartais užsikemša, infekuojasi.
Taip pat stengiamasi sumažinti skysčių gamybą skiriant šlapimą varančių vaistų.
Apskritai gydymas yra didžiulė problema ir jeigu hidrocefalija yra sparčiai
progresuojanti, vienintelis gydymas – chirurginis. Lėtai progresuojančią, ypač
jei tai neišnešiotų vaikų hidrocefalija, galima gydyti vaistais. Jie paprastai
sumažina 30 proc. smegenų skysčio gamybą.
Ar yra duomenų, kiek kūdikių serga smegenų vandene?
Išnešiotų kūdikių hidrocefaliją 70 proc. nulemia įvairūs apsigimimai.
Neišnešiotukams apie 40 proc. yra įgimtos priežastys, 60 proc. – dėl
nukraujavimo į smegenis per gimdymą. Sergančių šia liga procentas yra nedidelis,
ji diagnozuojama nuo 1-3 iš 1000 gimusių kūdikių.
Lietuvoje vos ne kiekvienam vaikui diagnozuojamas hipertenzinis hidrocefalinis
sindromas, arba smegenų vandenė. Labai dažnai yra skiriami visiškai nereikalingi
vaistai – ir ne tokiomis dozėmis, kokiomis reikėtų gydyti tikrąją vandenę.
Paprastai skiriama po ketvirtį tabletės diakarbo, kurį reikia dvi dienas
girdyti, o dvi ne, išeina maždaug po 10 miligramų kilogramui svorio. Tuo tarpu,
kad būtų sustabdyta skysčių gamyba, jo reikia skirti 100 miligramų kilogramui
svorio (tabletėje yra 250 miligramų). Paskaičiuokime, jeigu kūdikis sveria 5 kg,
reikėtų skirti praktiškai 2 tabletes. Ketvirtis tabletės kas trečią dieną nėra
gydymas. Be to, vos ne kas antram kūdikiui, kaip yra Lietuvoje, tokia diagnozė
tikrai negali būti nustatoma. Iš 1000 kūdikių galėtų sirgti vienas du, o ne iš
dešimties – penki, kurie vėliau stebuklingai pasveiksta.