Indėnų genties kūdikiai nuo pat gimimo visur nešiojami kartu. Jie patiria
nuolatinį fizinį kontaktą 24 valandas per parą. Iš pradžių daugiausia nešioja
mama, vėliau – vyresnieji vaikai. Naktį jie taip pat patiria fizinį kontaktą –
miega vienoje lovoje su tėvais, kol patys savo noru ją palieka (dažniausiai
būdami dviejų metų). Kūdikiai labai retai verkia. Jie gali žįsti kada tik
panorėję, galbūt dėl to jų nekamuoja pilvo diegliai. Nuolat nešiojami mamos jie
gali stebėti aplinką. Jie pasyviai dalyvauja aktyviame mamos gyvenime – kai ji
bėga, vaikšto, kalba, juokiasi, dirba ar šoka. Pradžioje vaikas būna pasyvus,
bet patiria daug stimulų iš išorės. Be to, nešiojami kūdikiai tarsi perduoda
suaugusiajam savo energijos perteklių, todėl yra ramūs ir atsipalaidavę.
Necivilizuotuose kraštuose nuolatinis fizinis ir emocinis kontaktas su vaikais
leidžia tiksliai suprasti mažylių savijautą ir greitai reaguoti į jų poreikius.
Mamas ir vaikus sieja labai stiprus ryšys. Tokiam ryšiui atsirasti labai svarbus
buvimas kartu su vaiku nuo pat gimimo ir vėliau. Artimas ryšys yra svarbus
pagrindas vystytis sveikai asmenybei ir vėlesniems sėkmingiems santykiams su
žmonėmis.
Civilizuotam pasauliui būdingas buvimo rankose ir tolimesnio reikalingo artumo
trūkumas. Iki galo nepatenkintas nuolatinio kontakto poreikis niekur nedingsta,
todėl vienoms sritims vystantis, kitų raida sustoja, kol bus patenkinti jų
poreikiai. Vaikai negali visiškai panaudoti savo potencijos ir sugebėjimų, kol
jų dalis trokšta jaustis bejėgišku kūdikiu rankose ir tirti besąlygišką meilę.
Kiekviena mama instinktyviai jaučia poreikį būti šalia vaiko ir atsiliepti į jo
poreikius. Verkiantis vaikas tarsi sako: "Paimkite mane, aš turiu būti šalia
jūsų, nepalikite manęs". Vaikų signalai neabejotinai rodo, kad jie neturi būti
paliekami vieni. Tačiau dažnai dėl savo įsitikinimų, aplinkinių patarimų,
nepasitikėjimo motiniška intuicija mamos slopina savo vidinius impulsus.
Mėginimai išmokyti kūdikį neverkti nereaguojant į jo verkimą yra karo
paskelbimas vaikui, motinos siekimas, kad jos poreikiai būtų svarbesni.
Tėvus nuo savo jausmų reiškimo dažniausiai stabdo baimė, kad neišlepintų vaikų.
Tačiau iš tikrųjų vaikas, "pasisotinęs" mamos švelnumo, vėliau tampa
savarankiškesnis. Vėliau, vaikui šliaužiojant, svarbu, kad mama jam būtų lengvai
pasiekiama, bet jo elgesiui vadovautų minimaliai. Išlepę ir silpni vaikai yra ne
tie, kurie buvo laikomi rankose, o tie, kurių mamos užgoždavo jų iniciatyvą.
Vaikai, kurių tęstinumo poreikiai buvo užpildyti ankstyvoje buvimo rankose
fazėje, užauga labiau pasitikintys sami ir tampa savarankiškesni nei tie, kurių
verkimas liko be atsako.
Nuolat nešioti kūdikį ant rankų yra pakankamai sunku, tad suaugusieji bando
visais būdais tai palengvinti. Sukurta nemažai patogių ir stilingų nešynių. Bet
viena yra atkeliavusi dar iš indėnų laikų. Tai nešynė-slingas (angl. baby
sling). Slingas – tai speciali nešynė, skirta nešioti vaiką nuo pat gimimo iki
dviejų metų. Naudojant slingą visas krūvis pasiskirsto ant peties, nugaros ir
klubo, priklausomai nuo nešiojimo padėties, todėl mažiau pavargstama.
Fiziologiškai geriausiai tinkantis nešiojimo įrankis vaikui ir motinai.