Mama, noriu į būrelį…

Šokis… Muzika… Boksas… O gal žirgai? Kaip išrinkti savo mylimiausiam
vaikui būrelį? Ir ar verta? Padiskutuokime drauge.

Konsultuoja Lietuvos vaikų ir jaunimo centro specialistės.

Dažnai mama, nusprendusi savo vaiką leisti į kokį nors būrelį, susirūpina – ar
jis ne per mažas. Taigi kelerių metų vaikučiai jau yra priimami į papildomo
ugdymo įstaigas?

Yra mokyklėlių, kuriose dirbama ir su kūdikiais. Nors dažniausiai į būrelius
kviečiami mažyliai nuo trejų metukų. Tokio amžiaus vaikučiai gali lankyti
dailės, šokių, vaidybos ar muzikos studijas. Keturmečiai gali rinktis Rytų kovos
menų treniruotes, chorinio dainavimo ar džiazo pamokas. Nuo penkerių mokomi
plaukti savarankiškai (su tėvais – nuo vienų). Užsienio kalbos logopedų
patariamos nuo šešerių, – negerai, kai vaikas, nemokėdamas taisyklingai tarti
gimtosios kalbos garsų, jau mokosi užsienio kalbų. Juk kitų kalbų garsų tarimas
dažnai skiriasi ir gali atsitikti, kad jis pradės švepluoti.
Vis dėlto yra daug talentingų vaikų, kuriuos mokyklėlės priima, nors ir kokio
amžiaus jie būtų. Būreliuose vaikai skirstomi į tam tikras amžiaus grupes. Iš
patirties žinoma, kad rinktis amžiaus neatitinkančios grupės nepatartina –
vaikui per sunku.

Ar labai svarbu, kad vaikas lankytų kokį nors būrelį?
Būreliuose jis mokosi bendrauti, nustoja būti drovus, išmoksta taikytis prie
kitų. Be to, labai svarbu, kad bet kuris žmogus (tiek mažas, tiek suaugęs)
galėtų save realizuoti – tada ima labiau pasitikėti savimi, save vertinti ir
mylėti. Lavinamas vaikas tampa kūrybiškesnis ir smalsesnis.

Kaip rinktis būrelį pagal vaiko temperamentą?
Judruoliui geriausia šokti ar sportuoti, kad galėtų išlieti energiją. Ramesnio
būdo vaikui geriau rinkti ne tokią aktyvią veiklą: muzikuoti, piešti, žaisti
šachmatais. Jei tėvai mato, kad atžala mėgsta lyderiauti, reikia išnaudoti
organizacinius sugebėjimus. Individualistui labiausiai patiks veikla, per kurią
jis nepriklausys nuo „komandos“, o galės viską spręsti ir atlikti pats.
Tik jokiu būdu negalima versti, tarkim, šokti, nes bet kuris vaikas gyvenime
daugiau nebešoks nei diskotekose, nei išleistuvių vakare…
Jeigu vaikas labai nori lankyti kažkurį būrelį, tačiau neturi tam duomenų, taip
pat nereikia drausti – juk lavinantis, dirbant įvyksta daugybė stebuklų.

O jeigu vaikas po metų persigalvoja: „Nebenoriu šokti.“ Gal tada išvis
neverta to pradėti – juk viskas, ko mažasis bus išmokęs, pasimirš, o laikas ir
pinigai bus iššvaistyti veltui?

Visi turime teisę rinktis. Jei pradės lankyti būrelį, o mes neleisime jo
pakeisti, pakenksime vaikui. Mažesnis į jį eis kaip į katorgą, o didesnis gal
net ims meluoti tėvams, kad jame buvo.
Taip pat nereikia bijoti, kad vaikas, metęs būrelį, viską pamirš – svarbiausi
įgūdžiai išlieka. Pavyzdžiui, jei šoko, vėliau jis tikrai ras kur savo gebėjimus
pademonstruoti, jei muzikavo, tai pastebės darželio muzikos vadovė ar mokytoja
mokykloje.

Kai vaikai mažesni, tėvai gali dalyvauti pamokėlėse?
Pačių mažiausiųjų tėveliai ne tik gali, bet ir turi dalyvauti. Tačiau kai
paauga, jie pamokoje turėtų pabūti tik vieną kitą kartą. Juk vaikai turi mokytis
būti savarankiški. Vis dėlto jei vaikas bijo likti vienas, verkia, galima būti
kartu. Būna, kad tėveliai su vaikais sėdi mėnesį ar net pusę metų.

Tarkim, keturmetis Pauliukas labai norėjo sportuoti. Nuėjo į sporto būrelį
vieną kartą, pažiūrėjo ir pareiškė: „Daugiau neisiu.“ Kaip elgtis tėvams?
Bandyti įkalbinėti ar parsivesti namo?

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kodėl vaikas nebenori sportuoti. Galbūt jį
išgąsdino tokia daugybė žmonių. O gal jam nepatiko treneris. O gal jis
nusprendė, kad vis dėlto tai neįdomu. Jei vaikas tikrai nustojo domėtis, versti
negalima. Tačiau jei jis ko nors bijo – bėdą galima įveikti kartu.

Kaip elgtis, jeigu vaikas per dainavimo pamokėles jaučiasi gerai, turi
draugų. Tačiau artėjant koncertui pasikeičia: viešasis dėmesys tampa stresu?

Galima kreiptis į psichologus, tačiau ir patys tėveliai gali padėti vaikui.
Paprasčiausias būdas – kviestis į namus draugų ir koncertuoti jiems. Taip
vaikutį pratinsite prie žiūrovų.

Grįžusi po pratybų dukrytė guodžiasi, jog dažniausiai mokytoja giria Saulę.
Iš tiesų ši mergaitė puikiai dainuoja. Bet kaip paaiškinti saviškei, kad solistė
niekada nebus?

Reikėtų pasikalbėti su mokytoja. Vaikai labai jautrūs ir girti juos reikia
nuolat. Antraip labai lengva iš jų atimti bet kokį norą tobulėti. Jei per
pamokėles nuolat išskiriamas vienas vaikas, galima suabejoti, ar kompetentingas
mokytojas jas veda. Ūgtelėjusiam vaikui galima paaiškinti, kokios yra jo
galimybės. Kas iš to, jei vaikas tikėsis tapti žymiu solistu? Galiausiai teks
skaudžiai nusivilti.
Kad nebūtų didelė trauma, kalbėti reikia labai draugiškai ir subtiliai – apie
tai, kad vieni žmonės sugeba daugiau už kitus, tačiau to nereikia nei pavydėti,
nei gėdytis. Be to, kad Saulė gal ir labai gražiai dainuoja, tačiau TU ypač
gražiai siuvinėji ar pieši.

Tad vis dėlto, kas yra būreliai – proga smagiai praleisti laiką ar laiptelis
aukštyn?

Tėvai, leisdami vaiką į būrelį, neturėtų galvoti, kas iš to išeis. Svarbiausia,
kad vaikas džiaugtųsi tuo, ką daro. Jeigu tėvai kartos ir kartos, kad sūnelis ar
dukrelė turi tapti žymus, vaikas jaus nuolatinį spaudimą ir, stengdamasis
pateisinti tokius lūkesčius, nerimaus, baiminsis, jog gali nepavykti. Tokiu
atveju net ir ką nors pasiekęs vargu ar bus laimingas.
Jeigu veikla patinka, visai nesvarbu, ar vaikas taps žymus tos srities meistras.
Dažnai iš pažiūros visai nereikšmingi dalykai vėliau gyvenime labai praverčia.

Mamų patirtis
Jovita (sūneliui Rokui – penkeri):

„Su Roku būrelius lankome nuo 7 mėn. Pradėjome specialiomis muzikos pamokėlėmis
kūdikiams ir mažyliams. O nuo dvejų metų lankome dailės ir anglų kalbos
pamokėles. Tik anglų kalbos mokyklėlėse sūneliui mokytis nepatiko, tad samdėme
jauną studentę, ilgai gyvenusią užsienyje. Nuo trejų metų Rokas lanko kovos menų
treniruotes ir mokosi groti fleita, pianinu.
Renkantis mokyklėles, buvo svarbu, ar pedagogas į kiekvieną vaiką žiūri kaip į
asmenybę, ar rūpinasi ne tik savo darbo vieta, bet ir nuoširdžiai tą darbą
atlieka. Teko atsisakyti tų pamokėlių, per kurias reikalaujama, kad tėvai lauktų
už durų – šiais laikais mes visi labai užsiėmę ir bendras kūrybinis darbas
skatina tėvų bei vaikų ryšį.
Labai džiaugiuosi Roko fleitos mokytoja, kuri atrado būdą, padedantį nebijoti
groti solo. Prieš pamokas vaikus pavaišina „stebuklingais saldainiais,
suteikiančiais ypatingos drąsos“. Dabar kiekvienas vaikas, suvalgęs „stebuklingą
pastilę“, puikiai muzikuoja ne tik su grupe, bet ir vienas.“

Daiva (sūneliui Domantui – ketveri):
„Sūnus lankė sporto, muzikos, dailės būrelius. Labiausiai jam patiko sporto
pamokėlės. Nors mokytojas buvo griežtas, tačiau iškart pastebėdavo, kai mažyliai
pavargdavo, ir pakeisdavo užduotis. Daug dėmesio skyrė kiekvienam, negailėdavo
pagyrų ir uždegdavo vaikus noru judėti, žaisti, nes visus pratimus dažnai
atlikdavo kartu ir nuolat sugalvodavo ką nors nauja.
Dailės pamokėlės Domantą irgi uždegė – mokytoja labai skatino vaikus būti
kūrybiškus, su mažyliais bendravo kaip su bendraamžiais.
Kelis kartus buvome nuėję ir į teatro pamokėles. Nepatiko ne tik Domantui, bet
ir man – mokytoja nemokėjo bendrauti su vaikais. Jie nuobodžiavo, triukšmavo,
nesidomėjo užduotimis.“