„Dirbančios mamos jaučiasi kaltos, leisdamos laiką be vaikų. Jos jaučiasi
kaltos, nes mano, kad tuo metu, kai nedirba, būtinai privalo su jais būti“, –
teigė „Tėvų mokymo akademijos“ darbuotoja Lorraine Thomas. Daugelis sau skirtą
laiką įsivaizduoja taip: pabaigsiu keletą namų ruošos darbų, išskalbsiu
drabužius, nueisiu nupirkti maisto.
Kad laisvalaikis tikrai būtų naudingas, turėtumėte rasti laiko tikrai sau,
kadangi sunkiai dirbate ir jums būtina prižiūrėti save, atsipalaiduoti,
galiausiai – pailsėti emociškai, rašo telegraph.co.uk.
Dažnai sakoma, kad šeimos variklis yra mama. Tačiau netgi tuo atveju, jei ji
veikia su neišsenkančiomis baterijomis, ji negali optimaliai atlikti savo
pareigų, jei neturi galimybės skirti bent truputėlio laiko sau.
„Anksčiau manydavau, kad tam būtina nuvykti į kokią nors egzotinę vietovę,
tačiau dabar matau, kad pakaktų laisvos popietės, kurios metu galėčiau
pasižiūrėti filmą. Tai būtų tikras poilsis. Arba paskaityti knygą, nesijaudinant
dėl kitų darbų.
Mano vyras sugebėtų tai padaryti – jis neįtikėtinai gerai susitvarko su vaikais
– tačiau jis dirba visą savaitę, todėl jaučiu, kad jam taip pat reikia
pailsėti“, – sako dviejų vaikų mama Laura.
Štai ir vėl koją pakiša kaltės jausmas. Mamos dažniausiai save palieka
paskutinėje vietoje. Svarbiausia yra vaikai, antroje vietoje yra jūsų partneris,
tuomet eina šeima ir draugai ir (kadangi mamos rūpinasi kitais) netgi kita mama
vaikų žaidimo aikštelėje arba žmogus parduotuvėje, kuriam reikia pagalbos.
Stebėtina, kad mes išvis sugebame kvėpuoti po šia kitų žmonių poreikių našta.
Kai susiruošiame pailsėti, didžiausią nerimą mums kelia vaikai, nepaisant to,
kad suorganizavome, kad jais būtų pasirūpinta.
„Ištisus dešimtmečius moterys susidūrė su tokiomis psichologinėmis problemomis,
kaip „prisirišimo sutrikimai“ ir „motinos trūkumas“. Skamba siaubingai, todėl
nėra keista, kad mes mirtinai bijome palikti savo vaikus, – teigia Hertfordshire
universiteto vystymosi psichologijos profesorė Karen Pine. – Tačiau vaikai
nenukenčia, jei motinos nuo jų atsitraukia.
Taip, vaikas gali dėl to nusiminti, tačiau turite palyginti tai su galimybe
gyventi su nervinga mama, kuri jaučiasi per daug kalta, kad trumpam paliktų savo
vaiką. Nuo ankstyvo amžiaus vaikai turi išmokti suprasti, kad žmonės išeina,
tačiau jie sugrįžta. Vaikams reikia įdiegti, kad tėvai taip pat turi savo
poreikių.“
Nustembu, kai moterys man sako: „Norėčiau, kad galėčiau padaryti tai.“ Aš
visuomet atsakau: „Tai kodėl nedarai? Niekas netrukdo tau to padaryti.“
Ir tai naudinga ne tik vaikams.
“Kai kur nors išeiname, mes vėl tampame savimi ir prisimename, kas esame, –
teigia nacionalinės tyrimų labdaros organizacijos Šeimos ir tėvų instituto
vystymosi direktorė Honor Rhodes. – Suaugusiųjų žmonių santykiai gali išsekti,
kaip ir bet kuri talpa. Kai iš naujo įkrauname savo baterijas, randame kažką
naujo, kitokio ir jaudinančio, ką galime duoti savo partneriams“.
Kas mums trukdo?
Iš dalies mes atprantame tai daryti. Pervargimas atbukina vaizduotę. Kai mano
vaikai buvo maži, nuolat svajodavau, kad sėdžiu dūmų pilnoje kavinėje, pilnoje
cigarečių ir keptos kiaulienos kvapų, kadangi tai buvo tokia netinkama kūdikiams
aplinka, kuri garantavo buvimą vienumoje. Tačiau tai tik parodo, koks siauras
buvo mano akiratis.
Lygiai tiek pat liūdina ir tai, kad mes taip įprantame tvarkyti visas savo vaikų
gyvenimo smulkmenas, kad netgi negalime įsivaizduoti, kad kas nors kitas atliktų
tai tinkamai.
„Būdamos motinomis, mes padarome save nepakeičiamomis ir tai mums tampa sunkia
našta, – teigia H. Rhodes. – Mes saugome savo namus, netgi nesąmoningai, todėl
tampame vienintelėmis, žinančiomis, kad indų plovyklė dirba tik tuomet, kai
trinkteli kumščiu, arba išimame iš spintos kojines, iš naujo sulankstome jas ir
įdedame į kitą stalčių.
Turite įsitikinti, kad abu esate kompetentingi tėvai. Tačiau kai kurios moterys
tai darydamos jaučiasi taip, lyg atsisakytų kažko brangaus.“
Sunku įsivaizduoti, kad tavo darbą atlieka kas nors kitas. Tris vaikus
(aštuonerių, dešimties ir dvylikos metų) turinti Viktorija penkioms dienoms
išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas aplankyti Majamyje gyvenančios draugės.
„Niekada anksčiau nebuvau išvažiavusi viena. Mano vyras pasiėmė savaitę
atostogų, kad prižiūrėtų vaikus. Kai grįžau, namai buvo švarūs ir tvarkingi,
visi indai suplauti, šaldytuve pilna maisto, o vaikai buvo laimingi. Aš
pagalvojau: „Tomas uždirba pinigus, o aš dirbu šį darbą. Jei jis sugeba mano
darbą atlikti taip pat gerai, kaip aš, tai kam aš reikalinga?“
Tačiau giliai širdyje mus labiausiai jaudina ne laisvo savaitgalio kaina arba
mūsų partnerių kompetencija, ir netgi ne jų organizuotumas mums išvykus, o
kirbantis įtarimas, kad laisvalaikis be vaikų yra labai savanaudiškas poelgis.
Motinos turi būti pasiaukojančios, o mums vis tiek kyla nedorų minčių apie
popietę kine. Kuo visa tai baigsis? Mūsų vaizduotės gali būti tokia nuodėminga,
kad net sunku įsivaizduoti.
„Mes išeiname, – sako H. Rhodes. – Ir yra maža galimybė, kad mes niekuomet
nebegrįšime. Tai atrodo labai netinkama“.
Atsitraukdamos nuo vaikų ir skirdamos laiko sau jūs elgiatės labai išmintingai,
nes: – į namus grįžtate pailsėjusios, atsigavusios, o tai reiškia, kad ir
namiškiams suteiksite gerų emocijų. Vien dėl to, kad nebebūsite įsitempusios,
galbūt nebe tokios irzlios ir pan. – vaikai daugiau laiko praleis su tėčiu ar
seneliais, sustiprins ryšį. – partneris jūsų pasiilgs, o atlikdamas ruošos
darbus galbūt netgi susimąstys, kad tai – taip pat darbas, ir netgi labai
nelengvas. – pati iš naujo įvertinsite šeimą, santykiaus ir grįžusi po atostogų
namus suprasite, kas yra tikroji jūsų tvirtovė.