Mano kojytės mažos

Kieme dažnai galima stebėti, kaip tėtis ar mama skubina vaiką, o jis
„negirdi“, dairosi aplink, lyg būtų vienintelis šioje planetoje, arba rėkia visa
gerkle it didžiausias kankinys.

Ko jis rėkia?

Vaikas tarsi nori pasakyti: aš gyvenu teisingai, tu gyvenk pagal mane – pajausk!
Mažylis pyksta arba užsisklendžia, nes nesupranta, kodėl turėtų gyventi
suaugusiųjų pasaulio ritmu, pagal jų išgalvotas taisykles. Pagaliau ši
suaugusiųjų pastanga pati savaime jau yra nesėkminga, nes vaikas pirmiausia yra
kitas žmogus. Jis turi savo pasaulį, savo ritmą. Be to, jei jūsų koja yra
maždaug 105 cm ilgio, vaiko – vos 10–30 cm… Pamąstykite, ar mažyliui lengva
eiti su jumis koja kojon?

Apie disharmoniją

Vaiko ir jūsų gyvenimo, judėjimo, kvėpavimo, širdies dūžių, jausmų ir kiti
ritmai yra visiškai skirtingi. Įdomu, ar galėtumėte vienu metu klausytis,
pavyzdžiui, Mocarto ir „Prodigy“, bei jausti darną, malonumą, patirti sielos
atgaivą? Vargu… O skubindami vaikus kaip tik tai ir bandote padaryti! Tarsi
norėtumėte „įkelti“ vaiką į savo ritmą. Lyg tai būtų taip paprasta, kaip
spustelėti kompiuterio klavišą „insert file“. Bet čia ne kompiuteris, o tikras
gyvenimas ir nuo to, kaip elgiatės su vaiku, priklauso jo raida bei tolesnis
gyvenimas.

Apie didžiulę nuolaidą

Tikėtina, kad mokėtės derybų meno. Jei taip, žinote, kad derybos, per kurias
gavote didžiulių nuolaidų, nėra sėkmingos, jei partneris liko nepatenkintas ir
praktiškai nebenori išvis su jumis dirbti. O ką daryti vaikui? Ar jis gali
susirasti kitą derybininką, sudaryti kitą sutartį, įdėti skelbimą laikraštyje:
„Ieškau naujų tėvų?“ Tai utopija. Vis dėlto įdomu, ar skubinami vaikai norėtų
taip padaryti? Tikėtina, kad taip. Skubėdamas, bėgdamas paskui jus vaikas tarsi
daro jums, savo mamai ar tėčiui, didžiulę nuolaidą. „Išneria“ iš savo pasaulėlio
ir yra įmurkdomas į pamišėliškai skubantį suaugusiųjų pasaulį. Sakote, kad
stresuojate, jei jums reikia skubėti? Vaikui tai milijoną kartų didesnis
stresas!

Gerbkite mažylį. Nesinaudokite savo padėtimi mėgindami gauti beprotiškų
nuolaidų.

7,5 minutės

Atidžiai pažiūrėkite į savo žaidžiantį, lėtai ledus laižantį ar užsisvajojusį
vaiką. Bent akimirką liaukitės galvoti apie tai, kad kažkur turite spėti.
Stebėkite vaiką. Tik taip galėsite suprasti, kiek iš tikrųjų jums reikia laiko,
kad įgyvendintumėte tai, ką šiandienai esate užsibrėžę. O gal… verta
„nenorėti“ bent trijų šiandienos norų ir kartu su vaiku akimis nulydėti į dangų
kylančius muilo burbulus? Pagainioti debesis? Pamėtyti akmenukus į upę? Jūs
galite tiesiog atsisakyti skubių planų arba savęs paklausti, kas atsitiks, jei
viskas bus padaryta ne iki vakaro, o pavyzdžiui, iki trečiadienio 15 val.?

Paklauskite savęs, ar tikrai svarbu atlikti darbą, įgyvendinti savo norą per 2,5
minutės? O gal… 10 minučių nieko taip jau labai nepakeis? Jei būsite
nuoširdūs, paaiškės, kad 7,5 minutės nieko smarkiai nepakeičia. Palaukti
galėtumėte.

Apie muziką

Dažniau kartu su vaiku klausykite Mocarto kūrybos – tai gali padėti suderinti
jūsų ir jūsų vaiko tempą. Muzika vienija, o ypač tokia – turinti stebuklingą
poveikį. Muzikos klausymas, dainavimas, šokis – tai gyvenimas bendru rimtu.
Žodžiai nėra tiek galingi, kiek stebuklingi yra muzikos garsai.