Kai kuriuos jogos principus galima pritaikyti ir mityboje: tai padės suprasti
tikruosius kūno ir sielos poreikius.
Tris kartus per dieną mūsų laukia malonumas, kurį mums dovanoja valgis. Dietos,
apribojimai, standartiniai įsitikinimai tam tikrų produktų nauda ar kenksmingumu
tik apsunkina mūsų santykį su maistu.
Pasiekti pilnatvę, nustoti kovoti su savimi, o savo valią ir discipliną
nukreipti į savęs ir savo skonio pažinimą – tai tinkamiausias kelias į kūno
tobulumą ir idealų svorį.
Pasitikėkite savimi
Visi žmonės skirtingi. Tikriausiai kiekvienas esame pastebėję, kad kai kurie
gali valgyti daug visai nestorėdami. O kiti, atvirkščiai, riboja kalorijas,
kruopščiai renkasi maisto produktus, tačiau niekaip negali numesti svorio. Taip
jau yra, kad kiekvienam žmogui reikia skirtingo kiekio kalorijų, kiekvienas
organizmas skirtingai priima įvairias maisto medžiagas, riebalus, baltymus,
angliavandenius. Vis dėlto daugelis nenustoja tikėti dietų veiksmingumu ir
toliau studijuoja kenksmingų produktų bei jų derinių sąrašus. Esame įpratę
klausytis proto balso ir primestų įsitikinimų ir negirdime to, ką mums sako mūsų
kūnas.
Visumos idėja
Sąmonės dualizmas, kūno ir sielos supriešinimas sąlygoja nuomonę, kad dėl
dvasinio augimo reikia apriboti kūno poreikius. Todėl atsirado teiginiai,
pavyzdžiui, „valgyti mėsą yra blogai“, „vegetarizmas yra gerai“. Dėl to
vegetarai ar reguliariai besilaikantys pasninko laikomi geresniais,
dvasingesniais už kitus.
Jogos filosofijoje kalbama, jog tam, kad žmogaus egzistencija būtų harmoninga,
racionas turi atitikti gyvenimo būdą. Mūsų skonis, mėgstami ir nemėgstami
produktai – tai ne atsitiktinumas, o biocheminė kalba, kuria su mumis kalba mūsų
kūnas. Siekdami per prievartą tobulinti save, kontroliuodami mitybą, savo
egzistencijoje galime sukelti disonansą. Dėl to silpnumo minutę tikrieji norai
gali prasiveržti ir reikalauti būti patenkinti. Visumos idėja sako, kad mūsų
potraukį tam tikram maistui nulemia tiek kūno, tiek dvasios poreikiai.
Sielos alkis
Šiuolaikinė psichologija įrodė, kad mūsų požiūris į maistą fundamentaliai
siejasi su komfortu ir saugumu, kurį, dar būdami kūdikiai, patyrėme gerdami
motinos pieną. Kai šie esminiai poreikiai nepatenkinti, mes nesėkmingai bandome
save pasotinti maistu, ir persivalgome. Tačiau grumtis su sielos alkiu, per
prievartą ribojant maistą, taip pat beprasmiška. Todėl pirmiausia reikia
atskirti, kur yra mūsų kūno, o kur sielos poreikiai. Ir vėliau bandyti
kompensuoti saugumo trūkumą.
Pasitikėjimas ir jautrumas
Jausti ir pasitikėti – esminiai mitybos jogos dalykai. Pirmiausia mums reikia
patikėti, kad mūsų kūnas gali geriausiai patarti, ką mums reikėtų valgyti.
Vėliau reikia išmokti išgirsti jo kalbą. Dėl to reikės daugiau laiko skirti vien
tik valgiui, pokalbius, televizorių ir laikraštį paliekant nuošalyje. Uždavus
sau klausimą: „Ar esu alkanas?“, „Ką dabar labiausiai norėčiau suvalgyti?“,
reikia įsiklausyti į savo kūną ir pažinti fizinius ir emocinius pojūčių aspektus.
Išmokę suprasti organizmo poreikius, priartėsime prie savo tikrojo „Aš“. Mitybos
joga tam siūlo keletą pratimų:
Valgyti neskubant
Skirkime mėgavimuisi maistu vos penkias minutes per dieną – ir mūsų santykis su
juo taps labiau harmoningas.
Aromatas – tai pirmas dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį prieš pradedant
valgyti. Pajauskite aromatą, mintyse apibūdinkite jį, o vėliau palyginkite savo
pojūčiais, kurie atsiras jau įsidėjus gardų kąsnelį į burną.
Pajauskite maisto temperatūrą: ji padeda ar trukdo atsiskleisti maisto skoniui?
Pajauskite tekstūrą, mintyse apibūdinkite ją įsiklausydami į savo pojūčius –
patinka ji jums ar ne?
Įvertinkite skonį ar skonių derinį, vartydami maistą burnoje, – skonio
receptoriai įvairiose liežuvio zonose padės pajusti visus niuansus. Pabandykite
mintyse aprašyti juos, kaip vyno degustatoriai aprašo skirtingus šio gėrimo
tonus ir skonio atspalvius.
Pajutę norą nuryti maistą, darykite tai lėtai, pajuskite, kas vyksta jūsų kūne
tą momentą.
Mityba įsiklausant
Pajausti kiekvieną kąsnelį ir mėgautis juo – nepaprasta užduotis. Nuo vaikystės
įpratome pereiti prie kito etapo, neužbaigę, neapmąstę buvusio: mūsų nuolat
laukia daugybė reikalų, turime pernelyg daug įsipareigojimų.
Mityba įsiklausant padeda atrasti pasitenkinimą, kurį mums suteikia skonio
atspalviai. Tokiu būdu anksčiau mėgtas maistas gali pasirodyti ne toks skanus, o
tai, kas atrodė prėska, leidžia atrasti visą skonio spektrą. Mityboje kvapas ir
skonio atspalviai yra ne mažiau svarbu nei baltymai ir angliavandeniai. Kai
išmokstame mėgautis kiekvienu kąsneliu, keičiasi ir mūsų požiūris į maistą.
Įprasta porcija ima atrodyti itin didelė. O mažiausiai apdoroti produktai atrodo
skaniausi. Taigi, išmokus mėgautis maistu formuojasi sveiki įpročiai: mums ima
nebepatikti pernelyg saldus ar sūrus maistas bei kiti skonį keičiantys priedai.
Keistis neskubant
Jogos principas – jokios prievartos, būdingas tiek požiūriui į mūsų kūną, tiek į
kitus gyvenimo aspektus. Primestos, prievartinės permainos mityboje nėra
tikrasis kelias į sveikatą. Reikia praktikuoti mitybos jogą – ne kaip griežtą
direktyvą ar dietinius nurodymus, bet kaip savęs pažinimą ir naujos (malonios)
patirties įgijimą. Tiktai bandant po truputį priimti save, ugdyti pasitikėjimą
kūnu, galima pasikeisti į gera – ar tai būtų susiję su figūra, savijauta ar
laimės ir gyvenimo pilnatvės pojūčiu.