Močiutės sindromas

Jokie žinynai ir enciklopedijos apie tokį sindromą nerašo, bet beveik visos
šeimos su juo susiduria. Kodėl vaikas tampa mažuoju močiutės dievaičiu ir
didžiuoju jos rūpesčiu?
Konsultuoja mokslų daktarė vaikų psichologė psichoterapeutė Viktorija
Grigaliūnienė

Nesenkančios kantrybės šaknys
Močiutė dievina, lepina savo vaikaitį, daug jam leidžia, už viską atleidžia ir
tenkina visus kaprizus. Kodėl sulaukus vaikaičio iš laimės aptemsta protas ir
valdžią „paima“ emocijos? Juk motinystės instinktas turėtų būti jau
patenkintas…

Lietuvoje moterys pirmų vaikaičių sulaukia maždaug penkiasdešimties. Daugelio
akimis, tai jau senyvas amžius, nes organizmas iš tiesų pradeda senti, blogėja
atmintis ir sunkiau sutelkti dėmesį. Tačiau vyresnis žmogus turi gyvenimo
patirtį ir be galo daug kantrybės. Juk kas dažniausiai kelia triukšmą gatvėje,
maištauja darbe, aktyviai reiškia blogas emocijas? Jaunas žmogus. Jam visko
reikia čia ir dabar. Jei kas nepatinka, būtinai turi atsikirsti, apginti save,
nes jo savivertė dar formuojasi ir jis nori pasijusti aukščiau už kitus, trokšta
būti aktyvus ir daug pasiekti, kad aplinkiniai vertintų, gerbtų, mylėtų, jam
plotų. Vyresniam žmogui to nebereikia. Jo savivertė jau susiformavusi, jis
savimi pasitiki, save vertina. Nebūtina plaikstytis emocijomis, šūkauti, bartis
ir kovoti, nes jau yra beveik viską pasiekęs: turi namus, užaugino vaikus,
išleido juos į mokslus, didesne vertybe tapo artimieji, šeima ir meilė jos
nariams. Štai todėl močiutė tokia dėmesinga vaikaičiui, yra kantri ir
pasiaukojanti, jam skiria visą savo meilę ir dėmesį. O jauni tėvai kartais
nesupranta, kas yra begalinė meilė vaikaičiui, kad močiutė stengiasi kompensuoti
tai, ko kažkada negalėjo duoti savo vaikams, kai siekė karjeros, skubėjo
gyventi, turėjo kurti materialinę gerovę. Darė tai, ką dabar daro jos vaikai.
Tad „močiutės sindromas“ – tai pasąmoninė kaltė, moralinė skola dukteriai ar
sūnui ir priežastis, kodėl taip besąlygiškai savo gyvenimą paskiria vaikaičiui.
Pavyzdžiui, būdama dar darbingo amžiaus, palieka vienišauti vargšą senelį ir
vyksta paskui dukterį ar sūnų į užsienį, kad padėtų auginti vaikaitį, nors jai
priprasti prie naujos aplinkos tikrai sunkiau nei jaunam.

Geraširdė taisyklių griovėja
Kaip elgtis: vaiką saugoti nuo pernelyg mylinčios močiutės ar „gydyti“ močiutę,
kad nenuolaidžiautų vaiko norams ir nelaužytų nusistovėjusių šeimos taisyklių?

Kartais mama skundžiasi, kad būdamas su močiute vaikas elgiasi priešingai, nei
buvo mokomas, yra lepinamas. Tačiau tai ne visada yra lepinimas. Vaiką tėveliai
kartais labai griežtai auklėja: privalo visada pasikloti lovą, pasidėti į vietą
batelius. Tėvams tai labai svarbu, jiems atrodo, kad netvarka – vos ne pasaulio
pabaiga. O močiutė į tai nekreipia dėmesio, nes jai svarbiau, kad vaikaitis būtų
linksmas ir patenkintas, kad taisyklės neužslopintų. Tai ne lepinimas, o kitoks,
gyvenimo patirties nulemtas požiūris į tuos pačius dalykus. Ji supranta, kad
asmenybę formuoja ne batų tvarka. Žinoma, vaiką būtina mokyti tvarkos, bet
nereikia jos pabrėžti. Vaikaitį močiutė tvarkytis išmoko žaidimais, ji labiau
reaguoja į dvasinius dalykus. O jei tėvams kyla mintis močiutę „gydyti“, vertėtų
susirūpinti, ar patiems nereikia „gydytis“ t. y. stebėti, kaip bendrauja su
vaiku, ir iš jos pasimokyti.
Tėveliams nereikia bijoti, kad močiutė išlepins. Vaikas mąsto ir greitai
perpranta, kaip galima elgtis su tėvais, o kaip su močiute. Jei ji užsileis
vaiką ant galvos, kaip sakoma, tai pati ir kentės. Nors legendos sklando apie
močiutes, bet seneliai lygiai taip pat elgiasi. Mano uošvis beprotiškai mylėjo
savo vaikaites, galėdavo ant galvos atsistoti, jei jos tik panorėtų. Kai
išplaukėme su baidarėmis ir dukteris palikome uošviams, mažesnioji, dar
neturėjusi metukų, naktį pradėjo reikalauti pieno. Ir senelis paknopstom bėgo
šildyti, skaitė jai knygutes. Kai parsivežėme ją namo, naktį atsistojo lovytėje
ir rėkė visa gerkle: „Gerti pieno!“ Antrą naktį – vėl tas pats, bet pieno
negavo. Trečią kartą jo nebereikalavo. Tačiau po mėnesio, kai svečiavosi pas
senelius, naktį vėl paprašė. Kai vyras papriekaištavo seneliui, pasakiau: „Jeigu
užsikrovė naštą vidury naktį šildyti pieną, nenori miego, tegul ir šokinėja.
Vadinasi, jam tai malonu.“

Baimė ir atsakomybė
Kodėl močiutė dėl vaikaičio sveikatos baiminasi labiau, nei kažkada, kai augino
savo vaikus? Vis perspėdama, kokios ligos gali užklupti, jei tėveliai pasielgs
kitaip, nei ji pataria, juos užkrečia savo baime.

Senyvo amžiaus moters sveikata jau silpnesnė, išėjus į darganotą orą kaipmat
galima „parsinešti“ slogą. Todėl močiutei vaikaitį saugo kaip pati save.
Jaudinasi, kad jis susirgs ir bus sunku žiūrėti į kenčiantį vaiką, todėl jį
perdėtai globoja. Baimė dėl vaikaičio dar labiau išauga, jei tėvai yra jauni ir
neturi patirties, kaip saugoti vaiką nuo ligų. Atsakomybę už jo sveikatą močiutė
užsikrauna ant savo pečių, nes turi patirties ir nori ja dalytis. Neretai tėvai
sako, kad mamos jų taip nežiūrėjo. Ir aš prisimenu, kai buvau keturiolikos, mama
mano jaunesnę seserį apklodavo plona antklodėle, išveždavo į lauką ir ji po
keturias valandas miegodavo. O kai aš palikdavau jai savo dukterį, tai grįžusi,
nors kambarys būdavo prikūrentas, rasdavau mergaitę po storiausia antklode – ir
dar su kepurėle. Aš plėšdavau kepurę nuo vaiko galvos ir bardavau mamą, o ji
teisindavosi: „O jei mergaitė sušals, jai perpūs ausytes?“ Tai perdėta
atsakomybė už vaiką. Močiutei atrodo, kad už jo priežiūrą turi atsiskaityti ir
jei vaikaitis suserga, jaučia kaltę, kad kažko nepadarė.

Ašaros ir mados vėjai
Močiutės ašaros, kai nepaisoma jos nuomonės, – tai kartų kova ar nusivylimas,
kad yra nevertinama, nereikalinga, nustumta į šalį?

Kai močiutė augino savo vaikus, buvo kita vaikų priežiūros mada, o dabar ji net
kas keli metai keičiasi. Kai auginau savo dukteris, kūdikį reikėjo maitinti kas
tris valandas. Pamažu išsiugdė refleksas ir priprato prie mitybos režimo. O
dabar kūdikis maitinamas, kai tik užsimano, ir mama dažnai nesupranta, kad jis
verkia ne dėl alkio. Jis nori prie jos prisiglausti.
Bet gali ateiti toks metas, kai močiutė bus griežtesnė nei tėvai, ji labiau nei
jie norės taisyklių. Juk keičiasi ne tik mados ir psichologų nuomonė, bet ir
vaikų psichomotorinė raida. Todėl kai sulauksiu vaikaičių, kas žino, galbūt ir
aš bandysiu diegti režimą, neleisiu „lipti“ ant galvos, būsiu močiutė–ragana. O
dukterys man priekaištaus ir reikalaus laisvės kūdikiui.

Ar senelių ir tėvelių kova gali pakenkti vaikui?

Taip, jei į ją įtraukiamas ir jis. Tėvai ir seneliai turėtų suprasti, kad jų
ambicijos jam kenkia. Jei jų negali įveikti, tada kova vyksta ne dėl vaiko, o
dėl savo nuomonės. Tėvai neturėtų seneliams drausti vaikaitį auklėti savaip. Juk
net mama su tėčių kartais nesutaria dėl auklėjimo, skiriasi jų požiūris į kai
kuriuos dalykus. Būna, mama neleidžia vaikui valgyti mėsos, nes pati yra
vegetarė, o tėtis įsitikinęs, kad mėsa stiprina sveikatą. Tad nereikia norėti,
kad visiškai sutaptų tėvų ir senelių nuomonė. Verčiau visiems susėsti ir
nutarti, kas kenkia vaiko sveikatai ar kelia pavojų gyvybei ir ko jam tikrai
nevalia daryti. Tarkim, jei mama neleidžia kišti į elektros tinką televizoriaus
jungiklio, tai ir tėtis turi neleisti, ir seneliai.

Močiutė – mamos konkurentė?
Ar močiutės noras įtikti vaikaičiui kartais nekyla dėl konkurencijos? Ar ne
geriau mažylį patikėti auklei? Su ja viskas paprasčiau, ji elgiasi taip, kaip
reikalaujama, nekiša saldainių.

Konkurencija yra visur, kad ir kaip stengtumės to vengti. Tačiau būna, kad dėl
savo atžalėlės meilės tėvai per daug konkuruoja. Kai mano mažesnioji buvo
darželinukė, auklėtojos surengė mamyčių šventę ir pakvietė močiutes. Vaikai
kelis mėnesius lipdė, piešė, karpė, ruošė programėlę. Gražiausius darbelius iš
molio ir karpinius vaikai turėjo padovanoti mamytėms, o piešinukus ir lauko
gėlytes – močiutėms. Tačiau po žodžių „ačiū tau, mamyte“ daugelis vaikų visus
savo darbelius atidavė močiutėms. Auklėtojos sutriko, nežinojo, kaip pasielgti.
Vėliau susizgribo grupėje užsilikusius darbelius paduoti vaikams, kad nuneštų
mamytėms. O po savaitgalio viena mama pakėlė didelį triukšmą ir pasakė, kad
kitais metais šventėje dalyvautų tik mamos, kad jokių močiučių būti negali. Tada
aš atsisukau į tą mamą ir pasakiau: „Jūs turėtumėte pagalvoti, kodėl vaikas
visas dovanėles įteikė močiutei ir jums nieko nedavė, o ne bijoti kartu
atėjusios močiutės.“ Kiekvienai mamai, pavyduliaujančiai dėl vaiko meilės,
patartina su visa šeima (ir seneliais) ateiti pas psichologą pasikonsultuoti,
kodėl taip yra, ir galbūt daugiau dėmesio skirti ne karjerai, o savo vaikui.
O jei močiutė kovoja su tėvais dėl vaikaičio meilės – vadinasi, ji nori įrodyti,
kad jos duktė ar sūnus yra neteisūs. Konkurencija tarp anytos ir marčios yra
natūrali, nes kovoja dėl vieno vyro. Anytai atrodo, kad atėjo kita moteris ir iš
jos paėmė sūnų. Todėl nori įtakos nors jo vaikui. Siūlo saldainių, nors yra
alergiškas ir jie kenkia sveikatai, aiškina mažyliui, kad jos virta košė
skanesnė nei mamos… Tačiau lazda turi du galus, tėveliai neturėtų bijoti, jei
močiutė kartoja, kad mama nieko nesugeba – nei košės išvirti, nei drabužėlio
nupirkti. Sulaukęs 7–8 metų supras, kas yra kas. Toks gali būti finalas. Todėl
būtų gerai pasitarti su psichologu.

Ko netenka vaikas, jei neturi močiutės arba retai su ja bendrauja?

Netektų šiltų jausmų, pasiaukojimo. Nenoriu teigti, kad tėvai nemyli savo vaikų.
Myli, bet skubėdami tos meilės neparodo, dėmesio stoką dažnai dangsto daiktais
ir žaislais, kad vaikas ramiau žaistų savo kambaryje ir netrukdytų žiūrėti
televizorių. O močiutė turi laiko ir myli, bet jos meilės raiška kitokia.
Nupirkusi saldainį ar žaislą, pasisodina vaikaitį ant kelių, su juo bendrauja,
glosto. Ne tam, kad papirktų vaiką ar pelnytų dėmesio, o kad pamalonintų, nes
žino, kad jis mėgsta saldainius. Vaiko jais nepapirksi, jis nemylės to, kuris
duos daugiau skanėstų. Vaikas širdimi jaučia, kuris jam skiria daugiau dėmesio,
kuriam reikalingesnis, ir renkasi šiltus jausmus bei meilę.