Ar galima būti pirmūnu be streso ir persitempimo? Žinoma. Tai visiškai
realu, jei tėvai prisimins, kad kiekvienu vaiko gyvenimo periodu yra svarbiausi
jo raidai dalykai, kurių jis neturi atsisakyti net mokydamasis.
6-9 metai
Pažįsta žaisdamas
Žaidimas – vis dar svarbiausias būdas pažinti pasaulį. Žaisdamas vaikas vysto
savo kūrybines ir pažinimo galimybes, mokosi bendrauti ir įsisavina naujus
socialinius vaidmenis.
Tėvų veiksmai: pagal galimybes parinkite mokyklą, kur jaunesnėse klasėse būtų
daug kūrybinių užsiėmimų. Stenkitės vaiko gyvenimą organizuoti taip, kad jam
liktų laiko žaidimams. Pernelyg nebauskite jo už neklausymą per pamokas.
10-12 metų
Mokosi lygindamas
Šiuo laiku bendraamžiai vaidina vis svarbesnį vaidmenį vaiko gyvenime. Jis
dažnai savo sėkmę lygina su kitų. Daugumai atsiranda poreikis bendrautu su vienu
artimu savo lyties draugu.
Tėvų veiksmai: nesiliaukite kartoję, kad mylite jį tokį, koks jis yra, ir kad
jūsų jausmai nepriklauso nuo jo pažymių. Tačiau ir nepamirškite girti už
pasiekimus. Gerbkite jo draugiško bendravimo ir asmeninės erdvės poreikį.
12-17 metų
Žinių gauna bendraudamas
Bendravimas – štai paauglių dievas. Augančiam vaikui būtina rasti savo vietą
kompanijoje, kolektyve, pasaulyje. Mokslai dabar yra veikiau pretekstas
bendravimui.
Tėvų veiksmai: nenuvertinkite draugystės svarbos, nekritikuokite jo požiūrio,
būkite kantrūs ir nepanikuokite, jei pažymiai suprastėja. Duokite vaikui laiko
pačiam suvokti, kad gerai mokytis svarbu jam ir tik jam.
Šeimos verslas
Ypač rimtą spaudimą jaučia tie vaikai, kurie turi paveldėti šeimyninę profesiją
ar šeimos verslą: „Tu turi mokytis, kitaip kas pratęs tėvo verslą?“ Tiesa,
sulaukę paaugliško amžiaus tokie vaikai gali imti maištauti.
„Mano šeimoje visi gydytojai. Buvo savaime suprantama, kad ir aš būsiu gydytoja.
Turėjau išlaikyti tik vieną egzaminą penketui ir įstoti – turėjau aukso medalį“,
– pasakoja 28 metų Elena. – „Tačiau įsigudrinau gauti trejetą. Tėtis nustojo su
manimi šnekėtis. Į mediciną daugiau nestojau. Nuėjau dirbti, vėliau užsiėmiau
žurnalistika. Viskas man klojasi puikiai, bet tėtis, man regis, iki šiol negali
man atleisti, kad netapau gydytoja.“
Tikėti ir girdėti
Ingrida buvo priblokšta, kai gydytojas jos septyniolikmetei dukteriai nustatė
diagnozę „stiprus nervinis išsekimas“. Dukra visą laiką skundėsi galvos
skausmais ir nuovargiu, tačiau motina manė, kad tai normalu, juk ji siekė
medalio ir daug mokėsi. Jai atrodė, kad reikia šiek tiek pakentėti, peržengti
šią svarbią ribą – ir viskas bus gerai.
Persitempę vaikai atsiduria ant fizinio ir nervinio išsekimo ribos. Tačiau tėvai
netiki tuo net tada, kai vaikai tiesiai kalba apie savo negalias: jiems atrodo,
kad skundai – tik būdas išsisukti nuo užsiėmimų.
Vaikai, kurie priprato mokytis iki negalėjimo, paprastai nelinkę simuliuoti.
Jiems negalėjimas atlikti užduoties ar praleista diena mokykloje – veikiau
bausmė, nei malonumas. Sudėtingiau tiems, kurių gebėjimai ir valios jėga
neatitinka aukštų tėvų ambicijų.
Krizės galima išvengti: atskirti vaiko sėkmę ir pažymius nuo jo paties,
pasistengti atsidurti jo vietoje ir pabandyti suprasti, kas su juo vyksta,
pajusti tai, ką jaučia jis. Kai vaikai jaučia, kad juos myli „tiesiog šiaip“, o
ne už tai, kad jie geri mokiniai, jiems ir mokytis tampa lengviau.