Etinių farmacijos kompanijų asociacija pakeitė pavadinimą ir tapo Inovatyvios farmacijos pramonės asociacija (IFPA). Tuo pabrėžiama būtinybė diegti modernias gydymo technologijas. Asociacijos nariai perspėja, kad dėl dabartinės vaistų politikos gyventojai praras galimybę gydytis inovatyviais vaistais. Apie naujų vaistų prieinamumą kalbame su IFPA valdybos pirmininku, UAB „Servier Pharma“ vadovu Mindaugu Papieviu (45 m.).
– Suprasdama, kad ateina nelengvi laikai Lietuvos ekonomikai, mūsų asociacija buvo nusiteikusi labai pozityviai bendradarbiauti su Sveikatos apsaugos ministerija. Iš pradžių mes aktyviai dalyvavome plano kūrime ir palaikėme ministerijos poziciją. Vaistų prieinamumo gerinimo ir jų kainų mažinimo priemonių planą sudarė dvi dalys – vaistų prieinamumo gerinimas ir vaistų kainų mažinimas. Prieinamumo gerinimo planas reiškia, kad ten, kur neracionaliai išleidžiami pinigai, tobulinant kompensuojamųjų vaistų sąrašą galima sutaupyti, o sutaupytus pinigus skirti pažangiausiems gydymo metodams, inovacijoms. Net buvo žadama, kad bus atskira finansavimo eilutė naujiems vaistams, numatomas konkretus biudžetas. Bet ši plano dalis dingo ir inovacijų prieinamumo būtinumas neakcentuojamas iki šiol.
Dabar visas priemonių planas suvedamas į beatodairišką taupymą ir kainų mažinimą. Siekiama taupyti bet kuria kaina. Galima suprasti norą piginti vaistus, bet reikia žinoti, kad Lietuva randasi Rytų Europoje zonoje, kur kainos yra žemesnės nei Vakarų valstybėse. Taigi spekuliacijos, kad Lietuvoje kainos labai išpūstos, yra hipertrofuotos. Mes ne kartą demonstravome tarptautinių šaltinių duomenis, pavyzdžiui, Europoje pripažįstamos kompanijos IMS analizę, kad Lietuvoje kainos tarp Europos Sąjungos šalių yra trečios ar ketvirtos nuo galo. O būna pateikiama priešingai, esą kainos išpūstos ir naudojant žiniasklaidą formuojama klaidinga nuomonė.
Mes suprantame valstybės institucijų siekį, kad pacientai gautų kuo pigesnį gydymą, bet kartais perlenkiama lazda.
Šiek tiek keistai atrodo, kai daugelį plano priemonių norima įgyvendinti tuo pačiu metu. Pavyzdžiui, įvedamos naujos referentinės šalys Rumunija ir Bulgarija. Šiandien kompensuojamų vaistų kaina neturi būti didesnė už Lenkijos, Bulgarijos, Rumunijos, Čekijos, Slovakijos vidurkį. Visos šios šalys turi didesnę rinką ir labai gerą vietos generinę pramonę. Be abejo, tai atpigina generinius vaistus ir gydymą vaistais, kurių patentas yra pasibaigęs.
– Gyventojai teiraujasi, ar dabar jau galės gydytis moderniais vaistais, ar turės tenkintis senais?
– Kalbant apie inovacijų prieinamumo gerinimą, farmacijos pramonę labiausiai jaudina tai, kad ketveri metai yra įšaldytas Rezervinis sąrašas ir praktiškai nė vienas inovatyvus preparatas nekompensuojamas. Sąrašas neatnaujinamas, tik beatodairiškai reikalaujama kuo mažesnės kainos. Referentines šalis papildžius Rumunija ir Bulgarija, Lietuvoje reikalaujama vienos mažiausių kainų Europoje.
Visa Vakarų Europa ieško taupymo būdų. Tai yra labai skausminga inovatyvioms kompanijoms, nes nauji milijardus eurų kainuojantys vaistai turi atsipirkti. To reikia norint kurti naujus vaistus. Taigi beatodairiškas taupymas stabdo pažangą.
Bet blogybė ta, kad Lietuvoje ne tik kad nepasiekus visos Vakarų Europos vidurkio investicijų į mediciną, bet net esant toli nuo Centrinės Europos vidurkio, labai uoliai einama beatodairiško taupymo keliu. Tai nėra gerai.
Valdžios atstovai džiaugiasi – pagerinome vaistų prieinamumą. Ar yra ko girtis? Tiesiog atvežė daugiau generinių vaistų ir siūlo gydytis senesnėmis gydymo schemomis. Taip, jos pigesnės, bet gal geriau būtų pasigirti tuo, kad ir mes kompensuojame pažangiausias gydymo technologijas. Jeigu ne kaip Vakarų, tai bet kaip Centrinė Europa – Čekija, Slovakija ir kitos šalys. O tuo pasigirti tikrai negalime.
Esant tokiai situacijai mūsų maža rinka tampa labai nepatraukli. Čia dirbančioms kompanijoms tampa vis sunkiau kalbėtis su centrinėmis būstinėmis. Mes aiškiname būtinybę mažinti kainas, bet labai sunku kalbėtis, kai sutaupytų lėšų nežadama skirti naujų vaistų įvedimui. Nesudarant galimybių naujiems pažangiems vaistams patekti į rinką, rinka tampa neperspektyvi ir susidaro uždaras ratas, kai centrinės būstinės, matydamos rinkos neperspektyvumą, stabdo investicijas ir labai sunkiai leidžiasi į kalbas dėl kainų mažinimo, nes tai kenkia didesnėms rinkoms.
– Neseniai paskelbtas sveikatos apsaugos kokybės indeksas „Euro-Canada Health Consumer Index 2010“. Jis sako, kad net Albanija geriau už Lietuvą gyventojus aprūpina vaistais. Ar tikrai tokia prasta padėtis?
– Tyrimas apibendrino daugelį rodiklių, bet vienas kriterijų – kaip greitai valstybė randa galimybių kompensuoti naują vaistą. Lietuva pagal inovatyvių vaistų vartojimą atsidūrė Europos valstybių sąrašo gale.
Jeigu vaistui nesuteikiamas prieinamumas daugiau kaip 300 dienų, jau vertinimas blogas. Lietuvoje daugelis naujų vaistų nepradedami kompensuoti 1000 ir daugiau dienų, faktiškai ketverius metus. Tokia farmacijos politika ir prisidėjo prie to, kad mus jau aplenkė Albanija.
Štai sakoma, atpiginome vaistus. Bet juk kalbama apie senesnius gydymo metodus. Jų prieinamumas gerėja, bet buvo žadėta, kad čia sutaupysime, o ten atversime duris inovacijoms. Visa tai nepajudėjo ir neaišku, kada pajudės, nes Rezervinio sąrašo naudojimo tvarka dar nėra sukurta ir jos neskubama kurti.
– Sudarant kompensuojamų vaistų kainyną, stengiantis numušti vaistų kainas, naudota įvairių priemonių – tai panašių vaistų grupavimas, vadinamasis tunelis, verčiantis smarkiai mažinti kainas. Ką tai duos ligoniams?
– Mes manome, kad visa bazinių kainų skaičiavimo metodika yra pasenusi ir ydinga. Kompensavimas skaičiuojamas mechaniškai, remiantis pigiausio miligramo kaina, ją padauginant iš kitose pakuotėse esančių miligramų skaičiaus. Nuo to kenčia mažos dozuotės vaikams arba inicijuojantis gydymas, kai pradedama nuo mažos dozės. Ir tada dėl didesnių priemokų mažoms dozuotėms gydytojai išrašo didesnes, kurių visai nereikia, ir vaistai vartojami neracionaliai. Skaičiavimo per miligramą metodika yra pasenusi.
Taip pat įvedamas labai neracionalus dalykas – vadinamasis tunelis. Jeigu pasibaigus konkretaus vaisto patentui, ateina trys generiniai vaistai, patentinio vaisto kaina negali būti didesnė negu 60 proc. palyginus su pigiausiu generiku. Jau pastebime tendencijų, kai norima dempinguoti kainas ir sužlugdyti buvusį populiarų vaistą, atvežant vaistą už vieną eurą ir nesiruošiant jo pardavinėti. Pirmiausia kyla abejonių, kur ir kaip jis pagamintas, o antra, ar taip daroma pacientų gerovės tikslais.
Tokie atvejai įneša tik sumaištį į rinką ir leidžia atsirasti piktnaudžiavimui.
Mūsų galva, jeigu jau reikia reguliuoti, tai griežtinant generinių vaistų kainodarą. Jei šiandien reikalaujama, kad pirmas ateinantis generikas būtų 30 proc. pigesnis, o kiti dar 10 proc. pigesni, galbūt reikėtų įvesti Austrijos modelį – reikalauti, kad generinis vaistas būtų pigesnis 50 proc., o ne įvedinėti komplikuotus ir drastiškus metodus. Čia matome rezervą, nes Lietuvoje nesant stiprios generikų pramonės yra sąlyginai brangūs generikai.
Galbūt šiais metais tunelis labai drastiškai neatsilieps, nes daug kompanijų laikinai pasinaudoja leidimu taikyti nuolaidą. Bet planuojama 2011 metų kainyne tarp buvusio originalaus preparato ir pačio pigiausio generinio preparato palikti tik 30 proc. kainos skirtumą. Daug kompanijų tikrai nepakels tokios naštos ir, jei nebus pakoreguotas Vyriausybės nutarimas, daug populiarų produktų bus išbraukti iš kompensuojamųjų vaistų sąrašo.
– Galbūt nekompensuojamųjų vaistų kainodara geriau sutvarkyta?
– Ir nekompensuojamųjų vaistų rinkoje yra pakankamai daug netvarkos. Einama lengviausiu keliu, kai laisvojoje rinkoje nusprendžiama įvesti griežtą vaistų kainų reguliavimą. Yra daug galimybių kainodarą sutvarkyti labiau civilizuotai. Kodėl nesiderėti su gamintojais, kad ir nekompensuojamųjų vaistų kainos vidurkis būtų ne didesnis kaip Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje ar kitur? Efektyvių derybų nėra, ieškoma kitokių būdų, kartais ne visai suprantamų rinkai. Tai daugiau primena planinės ekonomikos metus. Galbūt sunkmečiu tai iš dalies pateisinama, bet vis tiek kelia nereikalingą įtampą.
Taip pat būtina sutvarkyti reklamą, nes šiandien yra tikrai pigių prieinamų vaistų, bet pacientas jų nežino. Jis mato reklamuojamą vaistą nuo peršalimo ar nuo skrandžio skausmo ir dėl informacijos stokos galvoja, kad tai vienintelis vaistas. Dėl to iš dalies galima pritarti ministerijos pastangoms įvesti monitorius ir rodyti nekompensuojamųjų vaistų analogus ir kainas. Manau, tai yra teigiamas dalykas, nes pacientai neretai sumoka tik už reklamą.
– Ką, Jūsų manymu, reikėtų daryti, kad šalies gyventojai galėtų gydytis ne tik senienomis, bet ir naujausiais vaistais?
– Mūsų asociacijos nariai ne tik stengiasi Lietuvos rinkai pasiūlyti inovatyvius, pagal naujausias technologijas sukurtus vaistus, bet ir didinti jų prieinamumą visiems pacientams. Pabrėždama prioritetą ir ilgalaikę orientaciją į naujų gydymo schemų taikymą, asociacija neseniai patikslino pavadinimą ir šiandien esame Inovatyvios farmacijos pramonės asociacija.
Valstybinės institucijos oficialiai skelbia, kad aktyviai įgyvendinamas Vaistų prieinamumo gerinimo ir kainų mažinimo planas padės sutaupyti lėšų, kurios bus skiriamos inovacijoms kompensuoti. Tačiau iki šiol realių pokyčių šioje srityje beveik nematyti – vykdoma tik agresyvi taupymo politika.
IFPA laikosi nuomonės, kad dabar, kai senos gydymo schemos pigiais generiniais vaistais tapo labiau prieinamos, būtina sukurti Inovatyvių technologijų prieinamumo gerinimo planą. Esame įsitikinę, kad mūsų valstybės piliečiai nusipelnė gydytis ne vien pigiais senesnės kartos, bet ir naujais pažangiais vaistais, efektyviau prailginančiais gyvenimą ir užtikrinančiais geresnę gyvenimo kokybę. Todėl asociacija dės visas pastangas, kad vaistų rinkoje esanti nenormali situacija pasikeistų į gerąją pusę.
Kalbėjosi Algirdas Valentas
Lietuvos sveikata
