Nepasiklyskime tarp arbatžolių

Malonumas šaltą dieną pasimėgauti puodeliu arbatos… Galima rinktis iš kelių
rūšių – žaliosios, juodosios, vaisinės, baltosios ir t. t. Viena sušildys, kita
suteiks energijos, trečia tiesiog labai skani. Pasirinkimas – išties nemažas.

Arbatos gimtinė – Kinija

Arbata – tai gėrimas iš džiovintų kininio arbatmedžio (Camellia sinensis),
Camellia assamica
arba jų hibridų lapų ir pumpurų – juos reikia užpilti
karštu vandeniu ir palaikyti kelias minutes. Galima gardinti įvairiais priedais:
pienu, citrinos skiltele, vaisiais, medumi ir t. t. Dauguma istorikų teigia, kad
arbatos gimtinė yra Kinija. Manoma, kad šioje šalyje ji pradėta vartoti dar
gerokai prieš mūsų erą – pasak legendos, Kinijoje žinoma jau apie 5 000 metų.
Tačiau iki Tang dinastijos (VII-X mūsų eros a.) arbatžolės naudotos daugiau kaip
vaistažolės – maisto papildai.

Arbatos atsiradimo legendų – ne viena. Viena iš versijų, pasak kinų, kad arbatą
atrado imperatorius Šen Nunas (apie 3 000 m. prieš Kristų). Šis legendinis
imperatorius turėjo nepaprastą savybę – permatomą pilvą, kuriame galėjo stebėti
įvairių žolelių poveikį. Taip tyrinėdamas žoles jis ir atrado arbatą.

Kinijoje bėgant šimtmečiams arbatos gaminimo tradicijos kinta. VII-X a. buvo
populiaru arbatą ruošti vadinamuoju milteliniu būdu – didelėse pialose milteliai
suplakami su vandeniu. Šį būdą perėmė japonai – jis išliko iki dabartinių dienų.
Žinoma, japonai patobulino savo arbatos gėrimo ceremoniją, nemažai ką pakeitė ir
pridėjo.

Arbatžolių rūšys

Pagrindinės arbatžolių rūšys yra šios:

Raudonoji arbata. Kalbant apie arbatos rūšis reikėtų paminėti, kad
Vakarų pasaulio ir Kinijos klasifikacijos skiriasi. Mes žodžiu „arbata"
paprastai vadiname daugelį karštųjų gėrimų iš augalų. Kinai arbata vadina
arbatkrūmio Camellia sinensis lapus. Taigi įprastinė mums juodoji arbata
Kinijoje vadinama raudonąja. Tai stipriai fermentuoti arbatkrūmių lapai – jie
įvairiai apdirbami ir išgaunami skirtingi skoniai bei aromatai.

Baltoji. Visiškai nefermentuota, gaminama iš pumpurų ir labai jaunų
lapelių – jie renkami anksti pavasarį. Apdirbami labai mažai, todėl arbatžolės
išsaugo natūralią formą ir skonį. Ši arbata beveik netonizuoja, turi raminamąjį
poveikį, sudėtyje nemažai vitaminų. Tai švelnus ir subtilus gėrimas. Tinka gerti
netgi nėščiosioms. Baltoji arbata vėsina ir mažina karštį, todėl ja geriausia
mėgautis šiltuoju metų laiku.

Žalioji. Silpnai fermentuota, turi daug vitaminų, stiprina sveikatą,
lengvai tonizuoja, gerina atmintį, dėmesio koncentraciją, vėsina, todėl tinka
gerti šiltuoju metų laiku. Žalioje arbatoje yra išsaugomos visos vertingos
medžiagos, kurios randamos ką tik nuskintame lapelyje. Kinijoje žaliosios
arbatos rūšių – daugybė. Remiantis kai kuriais šaltiniais, jų yra net apie 1000.

Ulong. Išvertus iš kinų kalbos tai reiškia „Juodasis
drakonas". Paėmus bet kurį tokios arbatos lapelį, jo formą iš tiesų primena
drakoną. Ši arbata vidutinės fermentacijos, stipraus aromato, šildanti, tinka
gerti rudenį ir žiemą. Ji labiau fermentuota nei žalioji arbata ir mažiau nei
raudonoji. Ulong dar vadinama žaliai mėlyna (turkio spalvos). Šiai arbatai gerti
sukurtas ypatingas ritualas „Gunfu-ča".

– Juodoji. Stiprios fermentacijos, šildanti, tonizuojanti. Remiantis kinų
klasifikacija, juodąja vadinama Pu-erh arbata, kurios pavadinimas kilęs
iš miesto Puer, esančio Kinijos pietuose, pavadinimo. Esminė šios arbatos
gamybos technologijos detalė – arbatos lapų savaiminis kaitinimas krūvose.
Arbata sudedama storu sluoksniu ir aplaistoma vandeniu. Taip išlaikoma iki kelių
savaičių, todėl įgauna gana specifinį skonį ir kvapą. Tada lapai išdžiovinami ir
sandariai uždarytuose induose laikomi ilgus metus. Pu-erh arbata
tonizuoja, valo organizmą.

– Geltonoji. Tai aukštos kokybės arbata, paprastai apdorojama specialiu
būdu (panašiai kaip žalioji, tik džiovinimo procesas lėtesnis). Pirmiausia
surinkti pumpurėliai apvytinami vėsiame vėjyje, tada kurį laiką laikomi virš
vandens garų – palaipsniui jie pagelsta. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad renkami
ne lapeliai, o pumpurėliai – yra išvestos ypatingos arbatkrūmių veislės su ypač
stambiais ir tvirtais pumpurais.

Kalbant apie arbatas dažnai minima fermentacija. Paprastai tariant, tai
arbatos lapo apdorojimas. Kuo stipresnė fermentacija, tuo labiau pakinta arbatos
lapų savybės, aromatas ir spalva. Pvz., žalioji arbata silpnai fermentuota, o
juodoji – stipriai.

Arbatos paruošimas

* Ruošti arbatą reikėtų labai kruopščiai. Pašildykite arbatinį ir puodelius
karštu vandeniu. Galite paeksperimentuoti: pabandykite į arbatinį įdėti daugiau
arbatžolių, bet plikyti trumpiau (iki 1 minutės). Arbata bus kvapnesnė, nejusite
prėsko skonio, kartumo.

* Jeigu gaminate silpnai fermentuotas arbatas, palaukite, kol vanduo pravės (1-2
minutes).
Jeigu plikote ulong, juodąją ar puer, užpilkite beveik verdančiu vandeniu (apie
95 ºC temperatūros).

* Ruošdami arbatą galite išbandyti gurmanų metodą – į vandenį įberkite nedidelį
žiupsnelį druskos. Berkite labai nedaug – neturi būti sūru. Druska suteiks
arbatai daugiau skonio atspalvių, šiek tiek suminkštins vandenį.

Pagrindinės klaidos, namuose plikant arbatą: plikome per karštu vandeniu,
dedame per mažai ar per daug arbatžolių, renkamės prastas aromatizuotas
arbatžoles.

Kad arbata būtų skani ir kvapni, ją reikia tinkamai laikyti – sausoje ir
tamsioje vietoje. Juodoji arbata laikoma ne ilgiau kaip 2 metus nuo pagaminimo
datos, žalioji – apie 1,5 metų, o aromatizuota – trumpiausiai, apie 1 metus.
Laikant ilgiau pakinta kvapas ir skonis, arbata netenka naudingų savybių.

Kuo vertinga

Arbatos gydomosios savybės žinomos jau seniai. Jos priklauso nuo arbatžolėse
esančių tam tikrų medžiagų. Arbata veikia kaip antioksidantas, užkerta kelią
aterosklerozei, mažina riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis,
akmenlige, reguliuoja cholesterolio kiekį kraujyje, saugo atmintį. Nustatyta,
kad arbata netgi mažina vėžio riziką. Be to, šis gėrimas turi antibakterinių
savybių, tad įsipjovus ar nusideginus galima uždėti žaliosios arbatos tirščių.

Tačiau arbatos gerti be saiko nereikėtų, nes ji turi kofeino. Jeigu jo per daug,
organizmui tai ne į naudą. Dienos norma – iki 10 puodelių arbatos.

Jos nereikėtų padauginti nėščiosioms ir vaikams, nes didelis kiekis arbatos šiek
tiek pristabdo geležies įsisavinimą.