Dar besilaukdama savo pirmagimės dukrytės labiau pergyvenau ne dėl gimdymo baisumo, o dėl žindymo sėkmės. Labai norėjau žindyti savo kūdikį, bet kartu bijojau, kad man gali nepavykti, kaip „nepavyko“ mano seseriai su abiem savo vaikais (vieną žindė savaitę, kitą – dvi), mano mamai, kuri mus, tris dukras, žindė po mėnesį ir mažiau. Taip pat ir visos keturios mamos seserys „neturėjo ar baigėsi pienas“. Žodžiu, buvau „genetiškai neperspektyvi žindyvė“.

Noras ir motyvacija žindyti savo kūdikį buvo tokie dideli, kad aš besilaukdama skaičiau žindymo knygas, taip pat „gaudžiau“ visus straipsnius žurnaluose, internete, lankiau nėštukių

pamokėles.

Gimdžiau labai sunkiai. Kornelija gimė didelė – 4 kg 926 g ir 55 cm. Tuoj po gimdymo dukrytė gulėjo man antkrūtinės, po to bandžiau pirmą kartą pažindyti. Nors pati visa tiesiog kračiausi, rankos neklausė ir drebėjo nuo sukilusios aukštos temperatūros, akušerė padėjo įduoti dukrytei krūtį. Lyg ir viskas puiku! Bet nuo pat pirmų savo gyvenimo dienų dukrytė beveik visą laiką verkė.

Rami būdavo tik žįsdama krūtį. Antrą parą, atsiradus fiziologinei geltai, Korneliją 12 valandų paguldė po mėlynos šviesos lempomis. Dukrytė beveik visą laiką praverkė. Mano gimtojo miesto gimdymo namų, naujagimių skyriaus slaugytoja nusprendė,

kad mergaitei trūksta pienuko, todėl pasiūlė primaitinti mišiniu. Tada bus ramesnė. Negalėjau patikėti tuo, ką ji kalba, juk ligoninė skelbiasi palankia naujagimiui! Abi su dukryte dar tik pradėjome mokytis žindyti, o čia toks nuosprendis jau pirmomis dienomis, kai taip norėjau ir tikėjau, kad man pavyks… Rimtai savimi suabejojau, nes buvau „šviežiai iškepta“ mama ir žinojau tik sausą teoriją… Ir vis dėl to aš nesutikau primaitinti. Pasiūlė čiulptuką. Dukrytė jo neėmė, todėl daugiau nebedaviau.

O mūsų žindymo vargai tik prasidėjo… Grįžus namo dukrytė visą laiką norėjo būti prigludusi prie krūties. Neturėjau laiko nei asmens higienai, ką jau kalbėti apie kitus darbus. Ir dieną, ir naktį visą laiką norėjo glaustis prie krūties. Nei lovytėje, nei lopšyje, nei vežimėlyje nemiegojo. Močiutė patarė vystyti nakčiai – nepadėjo. Pradėjau miegoti kartu su ja. Įduodavau krūtį ir nesulaukus, kol dukrytė pavalgys ir užmigs pati, „nulūždavau“ pirma. Visos draugės, tetos, močiutės, mano sesuo pradėjo sakyt, kad neužtenka pieno, kad nemarinčiau vaiko badu, duočiau mišinio. Sakė, kad didelė gimė, todėl jai neužtenka mano pieno. Šeimos gydytoja patarė nusitraukt pasitikrint, kiek pienuko turiu. Netraukiau – nenorėjau savęs dar labiau nervinti. Vadovavausi tuo, ką pati buvau perskaičiusi.

 

Raminau save tuo, kad tikrai šlapinasi daugiau nei 6 kartus per parą, vadinasi pieno turi užtekti. Galvojau eisim pirmą kartą pas gydytoją svertis, tada žiūrėsim. O paaiškėjus, kad per pirmą mėnesį priaugom mažiau nei 500 gramų pradėjau dar labiau savimi abejoti. Susiradau internete „Mama-mamai“ savanorės, žindymo konsultantės telefono numerį. Ji, išklausiusi mane, nuramino, patarė prieš žindymą nusitraukti po truputį pienuko, kad vaikas ištrauktų galinį, riebesnį pieną. Buvo sunku, nes Kornelija pajutusi, kad aš ne šalia jos, greitai nubusdavo ir verkdavo. Aš tiesiog nespėdavau, o ir nelabai mokėjau nusitraukti. Pradėjau maitinti iš abiejų krūtų kiekvieną žindymą.

Vieną dieną dukrytė žindo 5 valandas be pertraukos tai vieną, tai kitą krūtį, o kai aš pagaliau atsitraukiau nubėgti į tualetą – verkė tol, kol vėl ją priglaudžiau prie krūties. Dienos metu tik lauke pamiegodavo ilgesnį laiką. Kartais tik visai sutemus važiuodavome namo, nes žinojau, kad iš karto reiks gultis į lovą nepertraukiamam žindymui. Buvau arti depresijos. Labai norėjau duoti savo vaikui geriausia, ką gali duoti mama, bet buvo be galo sunku, jaučiausi pervargusi, suirzusi, negalėjau mėgautis motinyste, nes visos mintys sukosi apie sunkų žindymą.

Vieną kartą neiškentusi pabandžiau duoti mišinio, bet dukrytė jo negėrė, dar labiau verkė.

Kai dukrytei buvo du mėnesiai viskas pasikeitė, bet toli gražu ne į gerąją pusę. Dabar Kornelija nebenorėjo visą laiką gulėti prie krūties. Ji trumpai pažįsdavo iš abiejų krūtų, tuo pat metu muistydavosi. Žindymo konsultantei skambinau per dieną po kelis kartus. Išbandžiau visus siūlytus pieno gausinimo būdus. Ji sakė, kad viskas turi susitvarkyti, norėjau ja tikėti, bet buvo be galo sunku. Kalbėjausi ir su žindymui palankiu vaikų gydytoju, jis ramino, sakė netiki, kad mama vieno savo kūdikio neišmaitintų. Ramino tai, kad per antrą mėnesį dukrytė priaugo 800 gramų. O aš žindydama tuo metu „šokdavau kankaną“: Korneliją stipriai glausdavau prie krūties, kad ji jos nemėtytų ir tuo pačiu stipriai ją supdavau, vaikščiodavau po kambarius pasišokinėdama, kad ji tik ilgiau nepaleistų krūties.

 

Trečią mėnesį dukrytė priaugo 500 gramų. Artimieji lingavo galvas – mažai. Po kilogramą turi priaugti. O gydytoja ramino, kad užtenka. Visą laiką guosdavausi seseriai. Ir ji kartą pareiškė, kad nedejuočiau, juk pati žinau, kad yra lengvesnis kelias, išeitis… duoti mišinio. O aš vis galvojau, ar sulauksiu tos dienos, kai dukrytė rami ir patenkinta gers mano pienuką. O Kornelija daugiau kaip 1,5 mėnesio prarėkusi prie krūties kiekvieną kartą žindant, vieną dieną ėmė ir taip paprastai nurimo! Neberėkė, nebesimuistė, nebemėtė krūties. Tiesa, pavalgydavo greitai, bet pažindusi iš abiejų krūtų būdavo rami. Pagaliau pradėjau suprasti jos poreikius.

Dabar Kornelijai 6,5 mėnesio. Žinda dukrytė dažnai (kas valandą, kartais kas dvi), visada iš abiejų krūtų. Naktį taip pat nubunda 3–5 kartus, miegame kartu, tad nelabai vargina. Aš tik keičiu krūtis ir miegu toliau. Ragaujame košyčių, bet kol kas mamytės pienas – jos prioritetas. O aš pati esu be galo laiminga ir didžiuojuosi savimi, kad mano dukrytė neliko nuskriausta ir gauna geriausia, ką gali duoti mama savo vaikui. Dėl be galo sunkių pirmų, beveik keturių mėnesių ir dažno žindymo šiandien į dukrytę kartais kreipiuosi: „Nestandartine Žindukle“ ir

mėgaujuosi motinyste.

Esu labai dėkinga VšĮ ,,Pradžių pradžia“ Mama-mamai savanorei, žindymo konsultantei. Jei ne ji, šiandien šio pasakojimo gal ir nebūtų…

 

Mama Ina ir dukrytė Kornelija

Mamos Inos istoriją komentuoja

Vilija Sniečkuvienė, Laktacijos

tarptautinė konsultantė (IBCLC),

gydytoja, VšĮ ,,Pradžių pradžia“ projekto

„Mama-mamai“ savanorė.

 

Motinystė yra didžiausio džiaugsmo ir nemenkų išbandymų metas. Būti mama, moteriai reiškia duoti savo kūdikiui viską, kas geriausia – ne tik maistą, bet ir artumą, saugumą, šilumą. Nors žindyti, atrodo, yra taip natūralu, nereta moteris susiduria su įvairiausiais žindymo sunkumais. Galbūt keista, bet sunkiausia išspręsti ne su žindymo technika susijusius klausimus, o būtent visuomenėje susiformavusias kūdikių auginimo ,,normas”. Įtakos turi ir kūdikio temperamentas

Visi naujagimiai ir kūdikiai yra labai skirtingi, vieni būna ramūs, keliasi žįsti tiksliai, kaip laikrodukai, kas 3 valandas dieną ir naktį. Kiti žinda dažnai, kas valandą ar kelis kartus per valandą, treti miega ir yra sunkiai pažadinami pirmąjį mėnesį. Iš tiesų, taisyklingai apžiojęs

krūtį dažnai ir ilgai žindantis kūdikis, yra visada geriau, nei ilgai miegantis. Pirmasis daug greičiau susireguliuoja pieno gamybą pagal savo poreikius. Ilgai miegančius naujagimius reikia žadinti ir maitinti, nes jie įpratę gauti maistą per virkštelę, jiems būna sunku pabusti

patiems ir gali negauti pakankamai mamos pieno. Svarbus ir laikas, kiek naujagimis žinda: trumpai, bet labai aktyviai ar tarsi pasimėgaudamas valandą ir ilgiau. Dažniausiai kūdikiai pasisotina valgydami iš vienos krūties, bet nedidelė dalis kūdikių visą laiką žinda iš abiejų.

Tai lemia keletas veiksnių, tarp jų ir vaiko temperamentas ir dėl to mokslininkų nurodytos normos yra tik apytikslės, kiekvienu atveju būtina įvertini visą situaciją atskirai.

 

Žindomi kūdikiai – guvesni

 

Mamos pienas yra lengvai virškinamas, nes kartu su maisto medžiagomis pateikiama ir virškinimo fermentų, kurie tampa aktyvūs mažylio virškinimo sistemoje. Greitai ištuštėjus

skrandukui, naujagimis bunda ir vėl prašosi žįsti, dėl to žindomi kūdikiai būna guvesni ir reiklesni nei dirbtinai pieno mišiniais maitinami vaikai. Pastebėta, kad tarp žindomų sąlyginai trumpiau miegančių vaikų staigios kūdikių mirties sindromo atvejų pasitaiko rečiau.

 

Labai svarbi pati pradžia

 

Kodėl kai kurie naujagimiai yra ypatingai neramūs ir tai išlieka kelias savaites ar net mėnesius po gimdymo? Pastebėta, kad tam turi įtakos nėštumo metu motinos patirtas didelis stresas, persirgtos įvairios ligos, pvz., depresija. Neramūs, reiklesni gali būti kūdikiai gimę po sunkaus gimdymo, ar jei gimdymo metu buvo naudoti įvairūs vaistai, taip pat po cezario pjūvio operacijos. Labai svarbi ir pati pradžia – naujagimis po gimdymo, jei tik leidžia aplinkybės, turėtų būti padėtas ant mamoskrūtinės.

Nepertraukiamas oda prie odos kontaktas padeda mažyliui nurimti, pasijusti saugiam, lengviau susireguliuoja jo kūno temperatūra, gliukozės kiekis kraujyje.

Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis naujagimis per pirmus keturis gyvenimo mėnesius vidutiniškai turėtų priaugti 155– 241 g per savaitę. Mažiausias normalus svorio prieaugis nurodomas 125 g per savaitę arba maždaug 500 g per mėnesį. Džiaugiuosi, kad o ne į svarstykles. Ji įvertino, kad mergaitė gimė didelio svorio (beveik 5 kg), kad vystosi, šlapinasi ir tuštinasi normaliai, tiesiog ilgai ir dažnai žinda.

 

Nepertraukiamas oda prie odos

kontaktas padeda mažyliui nurimti,

pasijusti saugiam, lengviau

susireguliuoja jo kūno temperatūra,

gliukozės kiekis kraujyje.

 

Svarbu nustatyti priežastį

 

Smagu, kad atsiranda vis daugiau šeimos gydytojų ar gydytojų pediatrų, kurie įgyja žinių apie žindymą ir pirmiau nei pasiūlo duoti dirbtinių pieno pakaitalų, paprašo mamos tiesiog imti ir pažindyti apžiūros metu. Priežastį, dėl ko prasčiau auga svoris, rasti dažniausiai nesunku – patikrinti ar taisyklingai kūdikis apžioja krūtį, ar mama gerai jį laiko, kaip dažnai žindo ir kiek laiko tai trunka, ar duoda čiulptuką. Tuomet galima ne tik rasti priežastį ir duoti mamai patarimų, ką pataisyti, bet ir pagirti mamą, jei ji puikiai maitina savo kūdikį ir nuraminti, kad pieno trūkti negali.

 

Laimi atkakliausios mamos

 

Taip, iš tiesų, tiek artimųjų, tiek medicinos personalo palaikymas yra viena esminių sėkmingo žindymo sąlygų. Šiai moteriai teko dvigubas išbandymas – ne tik žindymo sunkumai, bet ir nuolatinė kova su ,,lemtimi”. Šaunu, kad jai pavyko parodyti, kad jos artimų moterų žindymo nesėkmė buvo greičiau žinių stokos, o ne prigimties klausimas. Ji buvo drąsi ir atkakli, ieškojo visos įmanomos pagalbos ir nusiraminimo, išbandė daugybę mokslu pagrįstų ir liaudiškų pieno gausinimo ir kūdikio raminimo būdų. O paprasčiau – tiesiog buvo šalia savo dukrytės, žindė pagal jos poreikį ir sulaukė, kol situacija susitvarkė.

Ši istorija tai paskata visoms žindančioms moterims nepasiduoti atsiradus žindymo sunkumų, ieškoti pagalbos, paramos ir padrąsinimo, kurio joms reikia ir jos turi teisę gauti, kad jos galėtų džiaugtis savo žindymo patirtimi bei žindymo teikiama nauda.

 

VšĮ ,,Pradžių pradžia” yra ne pelno organizacija, remianti žindančias mamas ir šeimas, kuriose yra žindomų vaikų. Konsultuoja profesionalios žindymo konsultantės, medikės, išlaikusios tarptautinį žindymo konsultanto egzaminą. Paramą žindymo klausimais telefonu ar el. paštu teikia entuziastingos specialius kursus išklausiusios ir nuolat tobulėjančios žindančios mamos savanorės.

 

Daugiau informacijos apie žindymą:

www.pradzia.org

Juk „Mama-mamai“ visada padeda!

 

Žurnalas „Sveikatos langas“